GAUKITE NAUJIENAS

Specialistų atsakymai į klausimus, kurių publikavimui buvo gautas sutikimas

• ► Laba diena, noriu paklausti ar perdegimo sindromas yra isgydomas .??ir kaip ji gyditi nes zmogus visko bijo net is namu bijo iseit nes zmoniu bijo . Aciu uz atsakyma .

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologas psichoanalitikas Andrius Kaluginas: Perdegimo sindromas yra išgydomas. Tai yra specifinis kompleksinis emocinių, kognityvinių bei fizinių funkcijų sutrikimas (išsekimas). Priklausomai nuo to ar perdegimas yra profesinis, ar emocinis, viena šių funkcinių sutrikimų sritis yra dominuojanti. Fizinės funkcijos gydomos dienotvarkės (ir darbotvarkės) reguliavimu, fizinių krūvių reguliavimu bei fizinėmis intervencijomis (pvz., gydomoji mankšta, masažai, relaksacijos pratimai, mitybos balansavimas). Kognityvinės ir emocinės funkcijos gydomos psichoterapija.   INVITO įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai.  

• ► Sveiki, Mano sunui 3,8 m., bet iki siol jis vis dar tustinasi i kelnes, o slapintis visada pasipraso arba savarankiskai pats nueina i tuoleta. Taciau tustintis niekada nepasipraso ir neina nei ant puoduko, nei i klozeta, tiesiog pasikavoja ir padaro i kelnes, o jei pasodini ant puodo tai jis sako, kad nemoka.Viduriu uzkietejimo nera. Kaip mums elgtis sioje situacijoje, nes pergyvenu del sunaus, kadangi jis pasitustina i kelnes ir darzelyje? Gal mums psichologo konsultacija padetu?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Dažniausiai daugumai vaikų tuštinimosi įgūdžiai susiformuoja iki 4 metų. Fiziologiškai vaikai gali kontroliuoti tuštinimosi ir šlapinimosi procesą maždaug nuo 18 mėn. Tai, kad Jūsų vaikas visada pasiprašo šlapintis rodo, kad jis geba kontroliuoti ir pajausti poreikį šlapintis. Iš Jūsų laiško nelabai aišku kaip jis buvo pratinamas prie puodelio. Kokia yra jo patirtis? Su kuo jam tai siejasi? Iš Jūsų laiško susidaro įspūdis, kad jis dėl kažkokių priežasčių jaučia gėda, slepiasi ir nepasako, kad nori tuštintis. Dažniausiai vaikai pirma išmoksta tuštintis, o vėliau išmoksta pasakyti, kad nori šlapintis. Dėl ko vaikas atsisako tuštintis gali būti įvairios priežastys. Tai gali būti kovos tarp vaiko ir tėvų dėl tuštinimosi įgūdžių mokymo pasekmė. Jei vaikas jaučiasi labai stipriai kontroliuojamas, tokia forma jis gali parodyti savo protestą prieš patiriama spaudimą.  Taip pat tuštinimosi procesas gali sietis vaikui su kažkokia jam subjektyviai nemalonia patirtimi. Labai svarbu, kad šioje situacijoje vaiko negėdintumėte, neparodytumėte nusvilimo juo, o išliktumėte ramūs ir palaikantys. Mokant tuštinimosi įgūdžių į pagalbą galima pasitelkti žaidimą, pasakojimus, kuriuose mėgstami herojai susiduria su panašiais sunkumais ar paskatinimų sistemą (pvz.: jei pavyksta laiku pasituštinti vaikas gauna mėgstamą lipduką ir t.t.). Jei ši situaciją po kurio laiko nesikeistų tuomet vertėtų pasikonsultuoti su vaikų psichologu. INVITO įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai.  

• ► Sveiki, daugiau nei pries metus sutikau vaikina.Jis man labai patiko, taciau tuo metu buvo santykiuose su kita mergina.Situacija pakankamai sudetinga...Del sitos priezasties nieko jam nesakiau apie savo jausmus, bet visada buvau salia ir padejau jam kai buvo sunku.As pajautus siltus jausmus jam iskart nutraukiau savo santykius,dar net nezinodama ar busim kadanors kartu.Taip nutiko kad pries kelis menesius jis parode man demesi ir mes buvome kartu labai neilga laiko tarpa.Nusprendeme kad negali buti su abiem merginom vienu metu,todel reikejo priimti sprendima.Jis pasirinko savo mergina ir nutrauke su manimi visus rysius.Po kazkiek laiko mes vel pradejome bendrauti, nes negalime buti vienas be kito. As jauciu jam labai stiprius jausmus ir nezinau kaip elgtis sioje situacijoje.Jis sako kad nori buti su manimi,ir kad jam gera..bet supranta kad negali buti su abiem.Daug galvoju ir apie jo dabartine mergina,nes nenoriu kad ji butu iskaudinta..bet negaliu jo pamirsti..o tiksliau nenoriu.Jis sako kad nori buti su manimi, bet jam per sunku palikti dabartine mergina..Mes nesusitikinejam vieni,todel bendravimas tik platoniskas..Nezinau kaip tureciau elgtis siuo atveju?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Kaip elgtis ar kaip jaustis, Jums gali pasufleruoti tik vidiniai, asmeniniai pojūčiai. Laiškas iš tiesų yra painus ir ne visai aiškūs intymūs aspektai. Galbūt, verta būtų  susimąstyti apie savo pasirinkimus. Bet kuriuo atveju, turėtumėte atkreipti dėmesį, kad santykiuose  Jūs esate asmenybė - tokia kokia esate,  su savo poreikiais ir vertybėmis. Manyčiau tai tūrėtų būti svarbiausias objektas į kurį reikėtų sutelkti dėmesį. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Vaikystėje, paauglystėje buvau stipri, kovojanti, net arši...dabar man 26 m. tačiau jaučiuosi tokia beveltiška, savimi nepasitikinti...nors turiu ilgametį gyvenimo draugą, neblogą darbą pagal specialybę...tačiau turbūt man netinkantį ir svarbiausia šeimą, kuri yra man viskas. Bet pastaruosius 2-3 metus jaučiu slegentį jausmą, kad aš niekam tikusi, nebemoku pasitikėti savimi, nors artimi žmonės su tuo nesutinka...nežinau gal tai pavėluota reakcija į angstesnius mano gyvenyme įvykusius blogus dalykus...tėvo mirtį, kai man buvo vos 11, brolio savižudybę, kai man buvo 18, kito brolio sunkią ligą, kurios pasekoje jis iki šiol svaiginasi alkoholiu, trijų metų migraija iš Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo...ir šiaip per didelio jautrumo dalykams,įvykiams kurie manęs netenkina ir nesugebėjimas pasakyti to garsiai, o laikymas blogas emocijas - savyje. Noriu paklausti ar man būtina kreiptis į psichologą, nes pati manau, kad su savo blogom vidinėm emocijom aš jau nebegaliu kovoti...

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Rašote, kad 2-3 metus jaučiate nepasitenkinimą gyvenimu, nepasitenkinimą savimi, beviltiškumo jausmą. Tai tikrai ilgas laikotarpis. Skaudžios gyvenimo patirtys (tėvo mirtis, brolio savižudybė...) ir ieškojimai geresnio gyvenimo svetur galėjo turėti įtakos dabartinei Jūsų savijautai ir nors kitiems gali atrodyti, kad Jūs daug ką turite (darbą, šeimą...), Jūsų vidinė realybė gali būti visai kitokia: liūdesys, beviltiškumo jausmai, nerimas, baimė dėl ateities...Šie jausmai slegia ir tarsi neleidžia gyventi taip kaip norėtųsi, kasdienio gyvenimo sunkumai atrodo sunkiai įveikiami. Siūlyčiau Jums kreiptis ir pasikonsultuoti su psichologu dėl savo savijautos. Konsultacijų metu būtų galima labiau gilintis ir suprasti Jūsų sunkumus ir ieškoti kartu atsakymų, kurie Jus neramina. Psichoterapija - tai galimybė labiau suprasti save ir kitus, leidžianti kitaip tvarkytis su skausminga patirtimi, dabartiniais gyvenimo sunkumais ir kasdienybe.  

• ► Sveiki ,as paauglė mano tevai santuokoje jau daugiau nei 29 metai jie pastaruosius keturis metus nieko nedaro o tik ginčijasi , rekia , tranko durimis ,pykstasi ,visada dėl kokios nors nesamonės , visos šventės dažnai būna sugadintos dėl jų barnių .Aš ir brolis dažnai šnekam su jais ,prašom kad nesibartu ,o kartais net ir rėkem susierzine ,kad nera namie tylos . Aš norėčiau ,kad jie arba susitaikytu ir išmoktu gyventi darniai arba isiskirtu . Tačiau skyrybos didelis reikalas jie daug apie tai kalbėjo ,bet nera kur kraustitis , kaip vaikai gyvens jie taip masto taigi skirtis neketina ,bet gyventi kartu jiems taip pat neišeina , noriu paklausti ka šiuo atveju daryti mum su broliu ? Ka mes turėtume sakyti tevam ?kaip su jais klabėti ? Kaip jiem parodyti ,kad mum visa tai jau nusibodo ? Aš labai norėčiau gyventi gražioje šeimoje . Ir apskritai šeimoje nėra gera ,labai liūdna ,graudu ir pikta būna ,kad jie nesupranta ,kad gyvename viena karta ,kad reikia gyventi gražiai ,laimingai o ne taip ,kad senatvei tektu ašaras liet ir išeit iš šio gyvenimo su skausmu jog galėjai ji nugyventi geriau , daug geriau ..

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Suprantu kaip Jums sunku. Dėl tėvų konfliktų tenka išgyventi ir Jums. Nuolatiniai kivirčai, nepasitenkinimas kelia daug sunkių jausmų. Tėvams tikriausiai taip pat sunkus metas ir kol kas jie neranda kito būdo spręsti problemas kaip tik išlieti susikaupusį nepasitenkinimą nuolat konfliktuodami. Tikrai manau, kad labai sunku kai jie tarsi nepastebi kaip jaučiasi kiti šeimos nariai. Deja, kad ir kaip norėtųsi, Jūs negalite priimti sprendimų už juos, o tai kelia daug bejėgiškumo. Vis gi svarbu, kad Jūs galėtumėt  jiems išsakyti kaip jaučiatės ir ką jums reiškia gyventi šeimoje, kurioje nuolat tvyro įtampa. Tačiau taip pat svarbu, kad šioje situacijoje pasirūpintumėte ir savo savijauta. Galbūt yra Jūsų aplinkoje žmonių su kuriais galite apie tai pasikalbėti ir sulaukti iš jų palaikymo. Taip pat svarbu, kad rastumėte būdų, kurie padėtų Jums šiek tiek atsitraukti nuo šeimos problemų. Galbūt tai galėtų būti mėgiama veikla ar bendravimas su draugais.

• ► Sveiki. Po gimdymo mane nuolat kamuoja nerimas, baimė. Nesuprantu priežasties, ji tarsi be priežasties. Dažnai verkiu, neturiu noro rūpintis buitimi-valgio drymu ir pan. Bijau pasilikti viena. Pergyvenu dėl vyresniosios dukros elgesio, nes ji muša kitus aikus darželyje. Tai tęsiasi jau penkios savaitės. Su savimi "susitvarkyti" man sunku. Geriau jaustis pradedu, kai grįžta vyras po darbo ir vyresnioji iš darželio.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Jūsų emocinė būklė po gimdymo gana sunki. Rašote, kad Jūs tarsi be priežasties jaučiate baimę, išgyvenate nerimą, apatiškumą, sunku pasirūpinti savimi bei buitimi. Taip pat sunkumų kyla dėl dukters elgesio. Gimus kūdikiui, labai svarbu, kad sulauktumėte pagalbos iš aplinkos. Jei tokios pagalbos nėra, gali būti iš tiesų sunku priimti naujus gyvenimo pokyčius, rasti vidinių resursų, kurie padėtų tvarkytis kasdienybėje. Laiške minite, kad tokia būsena tęsiasi jau penkios savaitės, todėl rekomenduočiau Jums  dėl savo psichologinės savijautos pasikonsultuoti su psichologu ar psichiatru.  

• ► Sveiki, mano dukrai beveik 10. Galvot, kad prasidėjo paauglystės periodas, lyg per anksti būtų, juo labiau, kad grubus, šiurkštus elgesys pasireikšdavo ir ansčiau. Momentais ji vaikas kaip vaikas, bet momentais rodos nebegaliu tokio vaiko tverti šalia savęs, pratūkstu pati arba ašarom, arba šaukimu. Ji atsiklabinėja, ginčyjasi, rėkia, gąsdina, kad išeis iš namų ir, kad gyventi nebenori,nes mes jos nekiančiam ir kankinam visokiom nesąmonėm. Pykčio metu grubių žodžių virtinė, sklindanti iš jos burnos, rodos niekada nesibaigs... Dažniausiai, mano supratimu, tam nebūna jokių priežasčių: laiku eit miegot, susidėt išmėtytus drabužius, pasitvarkyt, tokie prašymai ją gali užvesti pykčio proveržiui. Kol kas savo pyktį ji išreiškia tik žodžiais, t.y. nei iš namų bėga, nei daiktų meto ir t.t. Pati esu labai jautri ir mane gali stipriai įžeisti net ir toks pasakymas, kaip tarkim, kad ir vėl nesamonę pagaminau, juk turiu žinot, kad jai tai nepatinka, arba ko aš jos klausinėju apie pamokas, juk televizorius žymiai įdomiau rodo nei mano plepalai apie mokyklą, į kurią ji nekenčianti eit, arba prisigalvoti kaltinimai, kad mes ją kankinam, nemylim, nes jei myletumėm, jos nenervintumėm su visokiais kvailais prašymais. Stengiuosi kiek įmanoma tvardytis, vyras iš viso neperlabiausiai kišasi į vaikų auklėjimą, jam svarbu, kad pavalgę būtų, o pamokos, popamokinis lavinimas, tvarkos palaikymas, dienotvarkė nėra jo rūpestis. Esu išbandžiusi įvairias auklėjimo priemones: baudžiu kompiuterio nesinaudojimu, moku pinigus kas savaitę už gerą elgesį, kantriai leidžiu vyrui pasirūpinti vaiku, prieš tai jo šito paprašiusi, savo ašarom (na gal sugraudins ją pačią mamos ašaros), nepadeda niekas... Vyresnę sesę turi, bet toji rami, paklusni, jokių paauglystės problemų neturėjome. kaip manote, ar tai vis dėlto prasidėjusi paauglystė ir praeis, ar reikėtų ieškotis psichologų pagalbos? Žinau viena, jei palikčiau ją ramybėje, t.y. tvarkyčiau jos kambarį, išmėtytus drabužius, nesirūpinčiau jos moklsais, t.y. nesikabinėčiau prie jos, bet tuo pačiu linksmai, pagal jos norus, leistumėm savaitgalius, ji neišsišokinėtų. Bet pati suprantu, kad šitaip nedara elgtis, juk kaip ir visi geri, besirūpinantys savo vaikais tėvai, noriu, kad ji užaugtų padoriu, išsilavinusiu žmogumi, bet tuo pačiu noriu, kad ji augtų laiminga...

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Suprantu, kad esate pasimetusi ir sutrikusi, išbandžiusi įvairių auklėjimo priemonių, tačiau tai nedavė reikiamų rezultatų. Iš laiško suprantu, kad Jūsų dukra turi sunkumų reiškiant emocijas. Tokio amžiaus vaikams gali būti būdinga silpna emocijų kontrolė, nes savikontrolės mechanizmai nėra pakankamai susiformavę. Jūsų dukros nepagarbų elgesį galima sieti tikriausiai ne tik su ankstyvu paauglystės periodu, laiške minite, kad ir anksčiau toks elgesys pasitaikydavo. Tam, kad vaikas pajaustų koks elgesys yra pageidautinas, o koks ne, jis nuo mažens turi iš tėvų sulaukti adekvačių reakcijų į vienokį ar kitokį elgesio pasireiškimą. Vaikas perima iš savo aplinkos elgesio modelius. Nėra nė vieno vaiko, kuris neišbandytų ribas ir nepamėgintų neklausyti, tačiau nuo to kaip tėvai reaguos priklausys ar vaikas išmoks priimti ir gyventi pagal nustatytas šeimos taisykles ar manys, kad tai ko iš jo reikalaujama yra nesvarbu ir jis neprivalo tų reikalavimų paisyti. Tėvų tarpusavio bendravimo modelis, požiūris į auklėjimą, jų reakcijos į netinkamą vaikų elgesį, paskatinimai už tinkamą elgesį, vaiko temperamentas, santykių pobūdis su broliais ir seserimis ir kiti faktoriai gali turėti įtakos vaiko elgsenai. Manau būtų verta nelaukti paauglystės pabaigos, tikintis, kad Jūsų dukters bendravimas pobūdis su Jumis pasikeis, o pasikonsultuoti su psichologu.

• ► Sveiki. Musu dukrai 2,5 metu. Jinai labai judri, linksma mergaite. Labai mylima. Vistosi gerai, kalba, zaidzia, soka, bendrauja su kitais vaikais. Bet ji labai prisirisus prie manes - mamos. Akies krasteliu stebi kur esu, jai manes napamato verkia. Siu metu rugsejo vidury mes pradejom vaiksciuoti i darzeli. Pirma diena ten jai labai patiko. Dukra ten buvo iki 12 val. ir net ruosesi eiti miegoti, bet aukletoja pasake kad pasiimciau, nes poto jai gali nepatikti ten jai viskas taip is karto. Kita diena ejo su noru, aukletoja buvo jau kita,( jos ten keiciasi) irgi buvo viskas gerai, miegoti neejo. Bet trecia diena jau pradejo verkt, as buvau net keleta dienu su ja darzelyje, isikabinus mano ranka stovejo, zaist su kitais nenorejo. Aukletojos daugiau neleido but kartu ir kuo toliau to blogiau, pries tai as iseinu ir jinai nebeverkia, o dabar (mes po ligos vel pradejom vaiksciuoti)ji atsisako valgyti visa laika siedi rubineje su savo drabuziais ir laukia kol ateisiu. Nezinau, kaip man elgtis? kaip jai padet?kaip ja suinteresuoti? Aciu

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Iš laiško suprantu, kad Jūsų dukrytė labai prisirišusi prie Jūsų ir sunkiai atsiskiria. Vaiko vedimas į darželį nėra lengvas etapas tiek Jums, tiek Jūsų dukrytei. Ypatingai būna sunku eiti po ilgesnės pertraukos, ligos. Dažniausiai vaiko adaptacija darželyje užtrunka nuo 3 iki 6 mėn., tačiau pasitaiko, kad drovesniems, labiau prisirišusiems vaikams tam, kad darželyje pritaptų, reikia dar ilgesnio laiko. Į vaiko nenorą eiti į darželį reikėtų reaguoti ramiai ir supratingai. Svarbu, kad dukrytė pajaustų Jūsų ramybę ir pasitikėjimą ja. Jei vaikai jaučia, kad tėvai labai nerimauja ir labai išgyvena, neretai jaučiasi dar labiau išsigandę ir pasimetę. „Juk jei tėvai nerimauja, tai tikriausiai tikrai ten labai nesaugu“. Su dukryte galima pasikalbėti apie darželį, pasekti sugalvotą pasaką ar istoriją kaip pasakos herojus jautėsi darželyje, dėl ko jis nenorėjo eiti ir t.t., bet vėliau susidraugavo su kitais. Pasakos herojus galėtų būti kažkoks mėgstamas žaislas, kurį galėtų neštis į darželį. Taip pat labai svarbu, kad Jūs, vedant į darželį, laikytumėtės tam tikrų susitarimų. Pavyzdžiui, nuvedus į darželį, nereikėtų labai ilgai užtrukti ir ilgai atsisveikinti. Atsisveikinimas turėtų būti jautrus, šiltas, bet trumpas. Taip pat svarbu būtų, kad vaikas žinotų, kada jį ateis pasiimti ir kas jį pasiims. (Pvz.: kai tu pamiegosi ir pavalgysi ateis mama). Jeigu vaikui kažką pažadate būtinai turite ir ištęsėti, tai suteiks jam saugumo ir pasitikėjimo. Svarbu, kad auklėtojos, Jums išėjus, padėtų dukrytei įsitraukti į kažkokią veiklą, nukreiptų jos dėmesį. Pradžioje dažniausiai drovesni vaikai linkę labiau likti stebėtojo pozicijoje ir jie gali atsisakyti siūlomos veiklos, bet vėliau po truputį pradeda labiau domėtis aplinka, žaislais. Pasikalbėkite su auklėtojom kaip dukrytė elgiasi Jums išėjus, kuo ji susidomi ir kada ji pradeda nerimauti ir liūdėti. Jei dukrytės adaptacija darželyje užsitęstų, taptų labai varginanti ir kelianti daug sunkumų problema, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.

• ► Laba diena,turiu didele problema.Nuo 13metu mane kartas nuo karto kankina panikos priepoliai.Si pavasari besiruosiant egzaminam jie buvo ypac suaktyveja ir dazni,visa laime kad autogeniniu treniruociu pagalba jie nesikartoja jau 4men,taciau isliko labai didele mirties,ligu baime,daznokai pasireiskia nestabilumo jausmas,gyvenimo beprasmiskumas,egzistensiniai apmastymai.Siuo metu karta i savaite vaikstau pas psichologe,ka man patartumet daryti?gal padetu apsilankius pas jus? Aciu

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė: Įvairių baimių priežastis yra nerimas, kuris neretai yra neįsisąmonintas. Taikant psichoterapiją, baimes, panikos priepuolius galima įveikti.  Kartais vien psichoterapijos neužtenka, tenka naudoti ir medikamentus. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Mano vaikui greitai 12 metu, bet jis dar ieško savęs, lanko įvairius būrelius kuriuos po poros mėnesių meta. Ar psichoterapeautas gali padėti rasti į kurią pusę vaikas linkęs. Labai ačiū.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: 12-os metų vaikas tikrai dar kelis metus gali ieškoti savęs keisdamas būrelius, staiga ir trumpam susidomėti kažkokia veikla. Kartais žmogus ieško savęs ir suaugęs, dažnai keičia darbovietes ir net specialybes. Svarbiausia tai, kad augimas, ieškojimas ir bandymai vyksta, kad nėra užsisklendimo ir atsiribojimo po pirmos nesėkmės. Galima atlikti profesinio kryptingumo bei vertybių testus, kas padėtų nukreipti vaiką jam tinkančios bei patinkančios veiklos kryptimi.

• ► labas vakaras. jei imanoma, noreciau kad i mano klausima atsakytu vyras. o klausimas toks: ar myli vyras moteri, jei is jo lupu didelio kivirco metu praskamba "tai kad tu guli kaip lenta. joks vyras nieko nenores is taves jau po pirmo karto"? iki tol nusiskundimu is jo puses negirdejau (kartu 4 metai). turbut vienintelis jo nusiskundimas buvo reiskiamas nuolatiniu miegojimu ir nieko nedarymu. kai karta paklausta, kas man nepatinka, atsakiau - kad seksualinis gyvenimas, patare man darytis isvadas..koks cia bendravimo budas? nesuprantu as tokio. ir nesuprantu, kam vyrai gyvena su moterimis, kuriu negeidzia? bet kokiu atveju po tokiu komentaru jauciuosi itin blogai, todel noreciau kokio nors patarimo, kaip elgtis toliau. savo elgesy irgi planuoju daug ka pakeisti. ar teisingai elgsiuos, jei pradesiu nuo vyro?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologas Andrius Kaluginas: Jei abiejų partnerių netenkina sekso kokybė (ar kiekis) tuomet paprastai yra 3 sprendimo variantai: a) tobulinti/keisti/įvairinti lytinio gyvenimo būdą (čia galėtų padėti psichologas seksologas), b) tenkintis kitomis vienijančiomis vertybėmis: vaikai, buitis, darbas, dvasinė vienybė, draugystė, partnerystė ir pan., c) keisti partnerį. Pasirinkimas yra. Ką pasirinksite Jūs, priklausys nuo Jūsų psichologinių ir moralinių prioritetų bei tikslų. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Laba diena.Turiu socialine fobija.jau daugiau kaip 7 metai kovoju su ja.Ji pasireiskia tuo,kad negaliu viesai kalbeti ,bijau scenos.maza to ,kai tenka atsiskaityti pries auditorija,pamirstu visa tobulai ismokta pasakojima,pradeda plakti sirdis kaip paselusi,drebeti balsas,kunas,kamuoja siaubingas troskulys,o kas blogiausia,uzkimstu ,kartais dingsta balsas.Norejau pasiteirauti ,ar jusu klinikoje daromos psichoterapijos,padedancios asmeniui ,serganciam sia psichologine liga?jei taip,ar imanoma,kad ,,liga" pradingtu?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė: Socialinė fobija negydoma pati nepradingsta, ji sutrikdo žmogaus kasdieninę veiklą. Apie 85 proc. klientų, turinčių šį sutrikimą, patiria akademi­nius ir profesinius sunkumus, negalėdami išlai­kyti socialinių poreikių. Šis sutrikimas be­veik keturis kartus padidina riziką susirgti depresija. Gydant socialinę fobiją neretai rekomenduojamas kompleksinis gydymas – medikamentinis ir psichoterapija. Su psichologo/psichoterapeuto pagalba socialinė fobija dažniausiai yra įveikiama. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Sveiki, Dauguma literaturas sako kad, net 90% visų mūsų veiksmų ir minčių yra nesąmoningu. Tai nesuprantu kodėl tada aš turiu rūpintis visokiais keistais dalykais kaip pinigia ir t.t. Ar čia atvejis kai pasamone, asmenybei sukuriama iliuzije kad valdo, nors realiai viską valdo pasamonė... Klausimas kodėl as negaliu visiskai visko valdyti? Nes tokie įsikišimai trugdo.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologas Andrius Kaluginas: Jūsų klausimas vertas rimtos filosofinės diskusijos, bet atsakysiu trumpai: viskas yra iliuzija, taip pat ir Jūsų gebėjimas ar negebėjimas viską valdyti. Pati sąvoka „viskas“ ir yra didžiausia iliuzija. Tad paklauskite savęs: ar Jūs norite valdyti viską?

• ► Sveiki, man 16 metų, mano tėvai santuokoje gyvena jau 20 metų, tačiau vieną kartą susipyko, ir jau mėnesį nešneka vienas su kitu. Neseniai mama tėtį užkalbino tėtį, bet jo atsakymas buvo: man gerai, taip kaip yra. Mama, mane ir mano dešimtmetį brolį labai tai skaudina. Svarbu ir tai, jog tėtis buvo kaltas dėl įvykusio konflikto. Manau, gręsia skyrybomis ir noriu paklausti, kaip nepasiduoti tam liūdesiui, jau net namų darbų nebegaliu paruošti, nes pradedu vergti, nieko nenoriu daryti, bandau palaikyti ir brolį, bet net nebežinau, kaip jam padėti, todėl prašau patarimo. Ačiū Jums labai.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Tėvų konfliktai, nerimas dėl to, kad jie gali išsiskirti atsiliepia Jūsų savijautai. Gali kilti pasimetimo, nesaugumo, liūdesio, kaltės, pykčio ir kitų jausmų. Tai natūrali Jūsų reakcija į skaudžius išgyvenimus. Tačiau šitoje situacijoje, kad ir kaip besusiklostytų tėvų santykiai, svarbu prisiminti, kad Jūs nesate už juos atsakinga. Neretai gali būti sunku tai priimti ir norisi jiems padėti susikalbėti, išspręsti konfliktus, kad namuose vėl būtų darna ir ramybė, bet tada atsiranda pavojus, kad kuo Jūs labiau įsitrauksite, tuo daugiau atsakomybės galite prisiimti sau. Svarbu, kad suprastumėte, jog ne nuo Jūsų elgesio priklausė ir priklauso tėvų santykiai, konfliktai bei jų sprendimo būdai. Jie sprendžia kylančius konfliktus tuo metu taip kaip sugeba. Jei tėvai dažnai konfliktuoja ir namuose tvyro nuolatinė įtampą, svarbu rasti žmogų kuriuo pasitiktumėte ir galėtumėte pasikalbėti apie tai kaip Jūs jaučiatės. Jausmų įvardinimas padeda juos išgyventi bei priimti. Jei neturite savo aplinkoje tokių žmonių, kuriais pasitikite ir galėtumėt atvirai kalbėtis apie tai kas Jus neramina ir sulaukti emocinio palaikymo, tuomet siūlyčiau pasikonsultuoti su psichologu.

• ► Sveiki.. Noriu jusu paklausti.Auginu dukra,jinai penktoke.Jos sasiuviniuose pastebejau toki dalyka - ji raso raso ar teksta ar zodzius,ar sprendzia kazka,tada vercia lapa ir kazka naujo pradeda naujam lape,nors senajam dar pilna vietos.Jos sasiuviniuose labai daug palikta tusciu lapu. kai paklausiu kam jie palikti,ji sako nezinau..padekit ja suprast.Aciu

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Norint suprasti dėl ko Jūsų dukra taip rašo ir tiek daug vietos palieka neišnaudotos sąsiuvinyje, reikėtų daugiau sužinoti apie tai informacijos. Siūlyčiau Jums  pirmiausiai pasikalbėti apie tai kas Jus neramina su jos mokytojais taip pat su ja pačia, daugiau pasigilinat į tai, kaip ji pati dėl to jaučiasi, ar jai tai atrodo pačiai sunkiai paaiškinama? Jei ši problema ir toliau tęstųsi ir pastebėtumėte  kitokius netipiškumus jos elgesyje (pvz.: negebėjimą susikaupti) geriau pasikonsultuoti su psichologu.

• ► Laba diena, su drauge gyvename jau beveik du metai, nors mums dar tik po 21 metus. Išgyvenime daug sunkumų, daugybe nuostabių akimirkų, atrodo viską dariau, kad ji būtų laiminga. Seksualinis gyvenimas pas mus labai retas, jau pusantrų metų, nuo tada, kai ji pradėjo gerti vaistus nuo depresijos. Tada ji ir pati pasikeitė, tapo ne tokia, kokią įsimylėjau. Ją pradėjo kankinti rutina, ji nori daugiau linksmybių su draugėmis, jaunatviško gyvenimo, pagyventi atskirai. O aš bendro normalaus žmogiško miestietiško gyvenimo, ką atrodo pats tikrai sugebėčiau su ja kartu.Tačiau dabar labiausiai mus riša bendras butas, bendras katinas, bendra buitis ir bendra didelė meilė vienas kitam. Ji man prieš savaitę sudaužė mašina, kas man finansiškai labai skaudžiai smogė, o ji pradėjo labai girtauti, o aš dirbti kaip arklys, gavosi toks kontrastas ir ji mane paliko, po vieno didelio barnio. Tada ir aš pradėdavau su ja kartu girtauti draugų kompanijose, kas dar sukėlė didesnius barnius.. Aš jai sakiau, kad jai reikia nustoti gerti vaistus nuo depresijos, nes man atrodo, kad jie pakeitė ją į labai neigiamą pusę, o ji man sako, kad mums reikia pagyventi atskirai, kas man atrodo sunkiai įmanoma.. Abu stovime dabar kryžkelėje, atrodo jau susitaikę, norime bendros ateities ir mylėti vienas kitas, bet nebežinome ką bedaryti.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Panašu, kad Jūsų santykiuose yra ne viena nesutarimo priežastis, o iš karto kelios. Draugės depresija, seksualinio gyvenimo nepakankamumas, poreikių skirtumas ir pan. Tiketina, kad krizė Jūsų santykius aplankė ne vieną kartą, tačiau pagalbos kreipėtės tik dabar. Patarčiau kartu su drauge, nepriekaištaujant vienas kitam, aptarti bendrus poreikius ir prioritetus. Jei tai bus tarpusavio santykiai, nevenkite kreiptis pagalbos į porų specialistą.

• ► Laba diena,tris dienas nerandu sau vietos,sužinojau apie vyro neištikimybę.Vedę 21metus.Gyvenime buvo visko:vyras megdavo kompanijas,grįždavo į namus paryčiais,reikšdavo priekaištus...Tačiau paskutiniaisiais 2-3 metais nebuvo jokių barnių ,gyvenome džiaugdamiesi vienas kitu(man taip atrodė),todėl niekaip neliu suprasti jo tokio elgesio.Vyras taip pat nieko negali paaiškinti(arba nenori)praso atleisti jei galiu.Nežinau kaip pasielgti,bijau padaryti klaida,nes man yra gera su juo tik kaip užmiršti tokia kiaulystę?

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Neištikimybė yra vienas iš sunkiausių tarpusavio santykių išbandymų. Tai pat ji dažnai atsiliepia moters savimeilei. Svarbu ne tik suvokti ar norite toliau būti kartu su vyru, bet ir tinkamai išgyventi įskaudinimą. Šiuo metu geriausias sprendimas, manyčiau, būtu kreiptis pagalbos į specialistą, su kurio pagalba rasite išeitį iš susidariusios situacijos ir tinkamiausią sprendimą. Taip pat suprasite savo atlaidumo galimybes. Svarbiausia, nepriimkite skubotų, situacijos išprovokuotų sprendimų, kurie vėliau gali pasirodyti buvę klaidingi. Paprašykite vyro supratimo ir kantrybės laukiant Jūsų apsisprendimo. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Noreciau del draugo psichologines busenospasikonsultuot.. Paskutiniu metu yra itarimas kad seka mane.. Buvo pareiskes kad pakels ranka pries save.. stengiasi vengt viesumos.. Visais budais nori kad viskas butu pagal ji.. Visa laika labai pasineres i darba.. Visiskai nepasitiki manim, visur mato neistikimybe..Ka man galetumet patarti? Ar jis neturi kokiu psichologiniu problemu?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė: Panašu, kad Jūsų draugas turi psichologinių problemų. Tačiau, pradžioje Jums su juo reikėtų atvirai pasikalbėti apie tai, kad Jūs pastebėjote jo elgesio pokyčius. Gal užteks tiesiog atviro pokalbio ir Jums taps aišku dėl ko jis tapo kitoks. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Sveiki. Situacija tokia: susitikus po darbo su vyru, matau, kad jo nuotaika prasta. Jis kazka nepatenkinamai numykia, as savo ruoztu nepatenkinta atsakau, nors pries tai buvau puikiausios nuotaikos. Ir taip prasideda keliu dienu nekalbejimas. Bandau kazka sakyti - bet vyras uzsiraukes - atsako, ka paklausiu ir viskas. Jei pasakyciau jam, ko nebendrauji - isgirsciau toki atsakyma: bendrauju tiek pat, kiek ir tu. Toks jausmas, kad as kalta. Ka daryti, kaip jam paaikinti, kad tokie nekalbadieniai ne i gera. nes mano kantrybe ne begaline. ACIU

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Panašu, kad Jūsų santykius aplankė krizė. Pasistenkite surasti ramesnę aplinką ir pakalbėti su vyru apie tai kas vyksta tarp Jūsų. Galbūt pakvieskite jį į pasimatymą arba surenkite romantišką vakarienę ir nuoširdžiai pasikalbėkite. Kalbėdama pasistenkite vengti puolimo, tai yra, labiau kalbėkite apie savo jausmus, apie tai ko norėtumėte, kas padarytų Jus laiminga. Be abejo, nepamirškite to paties paklausti ir vyro. Nepamirškite, kad atsakomybę už santykius ir jų kokybę dalinatės per pusę. Taip pat nebijokite kreiptis pagalbos į santykių specialistą. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Здравствуйте. Я здесь впервые. Я развожусь с мужем (Бразилии) 2 года изменил мне с бывшей девушкой. Так мне теперь очень страшно и плохо на душе, боюсь остатся одна. Теперь я никому не буду нужна, такая маленькая, у меня рост 140, как теперь жить даже и незнаю, даже и не представляю если честно.      

  •   Добро пожаловать на ваш вопрос отвечает психолог Karolina Bajoriūnienė: Измена близкого человека чаще всего в душе женщины оставляет болезненный след и имеет прямое влияние на самоотценку. Похоже что именно так случилось и с Вами. Фраза „Теперь я никому небуду нужна...“ показывает, что Вы не совсем правильно для себя восприняли измену „померили на себя“ и все причины „списали“ только на себя. Запомните отношения зависят от двух людей, а не от одного и вся ответственность за результат делится ровно на пополам.  Страх и неуверенность в будущем, естественная и понятная психологическая реакция на потерю человека. Расcтование в психологии расценивается как потеря (смерть) ближнего. Главный совет Вам – не бояться обратится за помощью к специалисту который поможет Вам „правильно“ пережить этап разлуки.     

• ► Mano zmona kankina ivairus skausmai, tirpimai, regejimo sutrikimai ir niekas neranda ligos. Kai kurie gydytojai uzsimine jog tai gali buti psichosomatiniai sutrikimai. Kur butu galima pasikonsultuot ir su kokiais specialistais, nes skausmas jau galutinai ja palauze, o ligos niekas neranda.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichiatras - psichoterapeutas Edgaras Dlugauskas: jeigu nerandama negalavimų priežastis, gydytojai specialistai negali paaiškinti simptomų jokia somatine liga, tai gali buti psichosomatinis sutrikimas. Reikalinga psichoterapeuto ir/ar psichiatro konsultacija ir esant reikalui gydymas.

• ► Laba diena, mane kankina nepasitikėjimo savimi jausmas, kurio vis nepavyksta atsikratyti (skaičiau apie tai daug knygų, bandžiau keisti savo išorę ir mąstymą, bet... nelabai pavyksta, nepasitikėjimas grįžta su kaupu). Dėl šios priežasties noriu paklausti, pas ką reikėtų kreiptis dėl tokios problemos. Kiek kainuoja viena konsultacija bei kiek maždaug tokių konsultacijų reikėtų. Iš anksto dėkoju už atsakymą.

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Nepasitikėjimas savimi dažnai būna susijęs su patyrimu, kurį atsinešam iš savo vaikystės. Būtent šeimoje dedami saugumo, pasitikėjimo savimi ir kitais pamatai. Augdamas vaikas susivokia, koks jis yra girdėdamas ką kiti jam sako, kaip reaguoja į jo sėkmes ar nesėkmes. Jei iš aplinkinių susilaukia daug kritikos, nuvertinimo tikėtina, kad formuosis žema savivertė. Suaugus kitų nuomonė tampa mažiau svarbi, tačiau neretai žmogus tampa pats sau didžiausiu kritiku. Natūralu, kad tam tikrose sudėtingose situacijose išgyvenamas nepasitikėjimas savimi, tačiau jei tai tampa didele problema, apimančia įvairias gyvenimo sritis verta kreiptis į psichologus. Vidiniai pokyčiai neįvyksta greitai, tam reikia tiek laiko, tiek motyvacijos, tiek vidinių pastangų, todėl būtų tikslingesnė ilgalaikė psichoterapija. Kiek reikia laiko, tam kad įvyktų pokyčiai labai individualu. Dažniausiai psichoterapijos sesijos vyksta kartą per savaitę. Vienos konsultacijos kaina nuo 60 iki 100 Lt.    InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Laba diena, Vyras susirado meilužę.Vedę 20 metų. Kurį laiką toleravau, kalbėjau, maniau atsitokės. Lyg ir "bandė", tačiau tas melas, neapibrėžtumas, nežinomybė, ignoravimas pribaigė mane morališkai. Gražiuoju be pykčių, be isterijų paprašiau išeiti, pabūti vienam pagalvoti, kuri svarbiau. Išėjo...pas meilužę. Dabar kaltina mane, kad aš jį pas ją įstūmiau, jis jaučiasi nelaimingas, galvoja apie mus. Dar neilgas laikas be jo. Tačiau ir aš galvoju pastoviai apie jį. Susiskambiname, bendraujame, jis rūpinasi manimi. Šiuo metu man patinka su juo bendrauti, kalbėtis, noriu pamatyti, susitikti. Tačiau, kad grįžtų ...ne. Net nupurto. Kaip tai suprasti? Pagarbiai, Vincenta

  •   Seiki, atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Jūsų klausime daugiausiai kalbama apie vyrą, ne apie jausmus kuriuos jis jums sukelia. Spėju, kad tai gali būti dėl to, kad esate pasimetusi tuose jausmuose ir pati negalite pasakyti ką tiksliai jam jaučiate. Noras susitikti, bendrauti, pamatyti gali būti tiek meilės išraiška, tiek ir pripratimo. Kaip ir nenoras gyventi kartu dar nereiškia, kad nebemylite vyro. Gali būti, kad čia kalba įsiskaudinimas, savigarba ir užgautas moteriškumas. Pasistenkite neisivelti į kaltinimus vienas kitam, labiausiai jų neprisiimkite sau, susikoncentruokite ties savimi. Pagyvenkite sau. Leiskite tai ko ankščiau sau neleidote, pabūkite su savo mintimis, gal apsilankykite pas specialistą, savęs pažinimo pagalbai. Jei jau yra priimtas sprendimas bent laikinai negyventi kartu, pasinaudokite galimybe suprasti ar tikrai noretumėte susisieti su tuo pačiu žmogumi vėl. Atsakyti tiksliau, kodėl Jūs taip jaučiatės neįmanoma dėl informacijos stokos apie Jūsų jausmus ir mintis. Lieka neaišku ką visgi galvojate apie vyrą teigdama, kad „ aš galvoju pastoviai apie jį“. Turite suprasti, kad atsisukimas į save ir savo išgyvenimus yra neišvengiamas, tiek nusprendus likti atskirai, tiek būnant kartu, turite suprasti, kad išgyvenimai kurie įvyko, niekur nedingo ir tai kas įvyko ir kodėl dar turėsite aptarti su vyru.

• ► Laba diena, net nzn kaip aiskiau isdestyti esama situacija... Draugauju su mergina 6 metus. Uz menesio turi ivykti musu vestuves. puse metu kaip mes gyvenam kartu(nuomojame buta). ansciau gyvendavom karts nuo karto po kelis menesius kartu mano mamos bute, kai ji isvykdavo i uzsieni dirbi. visus tuos draugystes metus buvo visko. daug ir dideliu pykciu daug ir graziu akimirku. Ji mane spaude su vestuvem ir jai tai pavyko. mes jas planuojame ir beveik viskas paruosta joms, bet pradejau abejot ar noriu toliau but su ja, o skirtis irgi baisu, nes nzn ka daryt.. neapsisprendziu del musu santykiu. mes vienas kita mylim, bet daznai nesutariam. man 27m. dvynys, jai 25 zuvis. skaiciau horoskopus...kalbama kad zuvys su dvyniu negali sugyvent... kazkaip pratempem tuos 6 metus nors ir buvom kelis kart issiskyre.... pastovei pykomes, bet mylejom vienas kita ir dabar mylim. issigandau kad su visais pykciais reiks gyvent visa likusi gyvenima. nzn ar galima kazkaip juos sutvarkyt jei nepavyko iki siol. taip nesinori jos prarast, bet ir taip baisu zenytis, kai daznai vienas kito nenorim matyt del gadinamu nervu ir nesutarimu. Kitas dalykas ji nori vaiku, o as dar nelabai. nzn ar del to sutarsime. as dar nenoriu auklejimo ir rupybos, nes ir savu daug reikalu ir pan. galbut dar nepribrendau jiems.. pykstames mes del visko. buities nesupratingumo ir pan. ji daznai nesikalba ir viska kaupia savije, o veliau issauna... pradeda specialiai mane erzint nors to nepripazista.. galbut dar kazka praleidziu, bet manau esama situacija kazkiek isivaizuojate. Patarkite.. padekite pasirinkt teisinga sprendima... bandau su ja kalbet kad santykiai blogi, bet ji aiskina, kad jie pagers nors to neivyko per visa musu draugystes laika.. budamas be jos pasiilgstu jos ir noriu pas ja, bet kai tik susitinku mes vel del visko is eiles pesames.. ar tai tikrai labai skirtingu zmoniu problema. ar galima kazkaip ja isprest? Labiau linkstu links skyrybu, bet nzn ar po to visa gyvenima negrausiu saves. ar rasiu kita, ar su ja nebus tas pats.. ACIU uz patarimus is ansto

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: manau, vienareikšmiško atsakymo į Jūsų klausimą tikrai nėra. Laiškas kupinas prištaravimų ir dvejonių. Jūsų išgyvenami jausmai gali būti tiek baimės ir panikos atakų iššaukta reakcija, tiek pasekmė tikrojo suvokimo, kad ne tas žmogus šalia. Bet kokiu atveju patarčiau kreiptis pagalbos pas specialistą, padėsiantį Jums suprasti ko iš tiesų norite. Juk santuoka yra vienas iš atsakingiausių žingsnių gyvenime ir juokauti ar lengvabūdiškai žiūrėti į ją nevertėtų, tuo labiau, kad sprendžiamas ne vieno Jūsų likimas ir ateitis, kur dar nesutampantys planai susilaukti vaikų. Kyla klausimas kiek esate artimi su drauge ir kiek atvirai esate aptarę ateities vizijas. Esate visiškai teisus palikdamas galimybę, kad su kita moterimi istorija gali pasikartoti, tačiau ir tai nebūtinai turi būti užprogramuota. Atsakyti į šį klausimą Jums galėtų specialistas, plačiau išnagrinėjęs esamą situaciją. Dėl esamų nesutarimų ir nuolatinių barnių bei skyrybų apsvarstykite galimybę ir kartu lankytis pas porų specialistą.

• ► Laba, as cia pirma karta, bet ir noriu paklaust, Ka daryt jei ZIAURIAI Bijau likti viens namuose, ir vaidenas kaskajp, as tent tu siaubo filmu paronormal activity paziejas.. Tevai kitam kambary as kitam vistiek bijau, o man jau 16metu, kas bus man po 2m kaip viens gyvensiu? Isprotesiu!

  • Sveiki, į jūsų klausimą atsako Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro INVITO psichologė Karolina Bajoriūnienė: kiekvienas žmogus turi taip vadinamą jausmo slenkstį. Tai skausmo, baimės, jautrumo ir įvairių kitų jausmų riba, tam tikros „lubos“. Dažniausiai kuo jaunesnis žmogus, tuo tos "lubos" žemesnės. Vienam siaubo filmai yra kaip pasaka prieš miegą, tuo tarpu kitam net lengvas išgąstis gali ilgam padaryti neišdildomą įspūdį ir netgi įtakoti sprendimus, savijautą. Jūsų atvėju patarčiau vengti situacijų, kurios didina baimę, ir atsakingai suvokti savo jausmų, šiuo atveju - baimės slenkstį. Jei ilgesnį laiką vengiant siaubo filmų jausmai neišnyktų, patarčiau kreiptis pagalbos į specialistą.

• ► Sveiki, turiu didžiule problemą dėl pavydo. Man 21, su drauge kartu gyvenam jau pusantrų metų, buvo visko, bet mes labai mylim vienas kitą, kartais atrodo, kad aš ją kartais per daug prisirišęs prie savęs. Draugė sirgo depresija, todėl budavo tokių momentų, kuomet mums abiems čiuozdavo stogas, bet aš ją labai palaikiau ir paskutiniu metu sąntykiai atrodytų puikūs, bet yra vienas bet. Kai tik išeinam kur nors pasilinksminti, jeigu dar išgeriam šiek tiek, ir ji net to nenorėdama sukelia man pavydą, kuris tada man atrodo rimtas ir su pagrindu, nors kitą dieną dažniausiai suprantu, kad buvau neteisus. Kai mes susipykstam, dažnai ji parodo savo abejingumą, kas mane dar labiau suerzina, nes aš atrodo tiesiog pradedu reikalauti dėmesio, o gaunu atvirkščiai. Mus abu tai labai graužia, pastaruoju metu man netgi užeidavo priepuoliai,kad noriu nusižudyti, nors tai tiesiog dėl to,kad atkreiptų į manę dėmesį. Po paskutinio karto, kuomet ji net kitą rytą išvažiavo namo į tėviškę, nes nebegalėjo manęs tokio matyti, ji man pasakė, kad aš arba pasitaisau ir pasikeičiu, arba mes nebūsim kartu, nes ji daugiau nebegali tverti tų momentų, kurie būna bent kartą į menesį. Aš jos prašiau man padėti, kaip aš jai padėjau, kai jai buvo depresija, bet ji man atsakė, kad pats turiu susitvarkyti su savimi ir daugiau nebedaryti "mažvaikiškų" nesąmonių, nes apart jos, aš labai viską perdedu ir sureikšminu. Nes beveik niekada nebūna,kad ji ant manęs supyktų, dažniausiai aš iškeliu scenas. Aš pats to nebegaliu tverti nes trokštu būti su mylimu žmogumi ir būti abiems laimingai. Ką man patartumėte, nuo ko pradėti, gal skaityti kokią psichologinę literatūra? ar iš karto jau eiti pas psichologą? Gal ką nors patartumėte ir mano antrajai pusei, ką jai daryti?

  • Panašu, kad neblogą suvokimą apie situaciją ir savikritiškumo turite ir pats. Pavydas dažniasiai yra labai žmogiškas ir natūralus jausmas. Tik sunku ir tikrai negerai, kai jis peržengia ribas. Panašu, kad Jūs jaučiate „juodajį“ pavydą, kuris ne tik griauna santykius, bet ir neleidžia asmeniškai tobūlėti ir augti, todėl patarčiau paanalizuoti save, kodėl, kada ir kokiomis aplinkybėmis Jūs jaučiate pavydą. Iš klausymo Jūsų frazė „ji net to nenorėdama sukelia man pavydą“ rodo, kad ne visai suvokiate pavydo atsiradimo priežastis. Pavydas, tai Jūsų asmeninė reakcija ir kylanti iš Jūsų paties, o ne todėl kad kažkas, kažkaip ją sukelia. Daugeliu atveju pretekstus pavydui žmogus išgalvoja pats ir negali objektyviai įvertinti savo būsenos. O jo stiprumas rodo priklausomybės nuo kito žmogaus laipsnį. Patarčiau giliau panagrinėti save, susivokti tikrasias savo pavyduliavimo priežastis ir gal būt sprestui vidinius konfliktus. Kadangi pavydas dažniausiai yra nepasitikėjimo savimi, savo jėgomis, menkavertiškumo ar/ir preityje patirtų psichologinių traumų pasekmė. Patariu naikinti ir gydyti ne pasekmę, o priežastį. Pirmoji pagalba galėtų būti suvokimas, kad draugė nėra Jūsų nuosavybė. Pasistenkite vertinti ją, ne kaip dalį savęs, o kaip atskirą asmenybę turinčią savo nuomonę, pomėgius ir jausmus.

• ► Sveiki. Kiek kainuoja Jūsų paslaugos? Ačiū.

  • Sveiki, profesionalių psichologų konsultacijų kainos ,,Invito" centre svyruoja nuo 60 iki 100 litų. Registruotis galima užpildant nedidelę anketą internetiniame ,,Invito" puslapyje bei skambinant telefono numeriu, nurodytu puslapio viršuje.

• ► Laba diena, turiu didelia problema! Esu 27 metu mergina,auginu 3men dukryte,dukrytes susilaukeme su draugu- Drauga myliu labai jis mane taip pat- taciau musu santykiu pradzioje jis ne karta buvo susitikes su savo buvusia mergina!As tai suzinojau radusi zinutes telefone!Skaudu ir neduoda ramybes iki siol,griauzia mane is vidaus.Kalbejomes abu apie tai,jis sako to prisimint nenori jam neydomu jau apie ja zinoti ir panasiai-ir praso manes,kad as to neprisiminciau ir nesugriaciau musu seimos! Bet... deja as to pamirst negaliu-nors ir jauciu jo begaline meile man!

  •  Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajorūnienė: Panašu, kad Jus iš ties tenkina turimi santykiai, jaučiatės laiminga ir patenkinta, bet išgyvenate dėl pavyduliavimo. Pavydas, ištiesų gali tūrėti griaunamąją jėgą santykiams, todėl patarčiau paanalizuoti save, kodėl, kada ir kam Jūs jaučiate pavydą. Pavydas yra labai žmogiškas ir natūralus jausmas. Tik sunku ir tikrai negerai, kai jis peržengia ribas. Jo atsiradimo priežastys gali būti labai įvairios, tampriausiai pavydas susijęs su nepasitikėjimo savimi, menkavertiškumo jausmais ir be abejo iš patirties ir gal būt praeities patirtį perkeliate į dabartinius santykius.  

• ► Laba diena. Noriu padėti savo sūnui (20 m.) išsilaisvinti nuo neteisingo nusistatymo, kuris susiformavo dar mokykloje. Pasekmė - nenori mokytis, kad įsigyti kokią nors profesiją. Matau, kad jam reikalinga psichologinė pagalba, mano patarimų neklauso. Kaip paaiškinti sūnui, kad sutiktų pasikalbėti su psichoterapeutu? Mama

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Galbūt sūnus nėra apsisprendęs dėl tinkamos profesijos pasirinkimo? Šiuo atveju padėtų profesinio kryptingumo testas, atliekamas „InVito“ centre. Dėl tolimesnės psichologinės pagalbos ir konsultacijų Jūsų sūnus turėtų būti motyvuotas pats. Nenoras mokytis gali turėti įvairias priežastis ir daugeliu atvejų visgi tenka atkreipti dėmesį į šeimą, tarpusavio bendravimą, įpročius ir ,svarbiausia, į asmeninį tėvų pavyzdį. Patarčiau pokalbyje vengti nurodymų, ko sūnui reikia, o išsakyti savo nuogąstavimus ir mintis dėl jo nesimokymo. Norint kažką įteigti pašnekovui geriausias būdas tai padaryti pasakojant savo asmeninę patirtį, tokiu būdu galite sustiprinti ir asmeninius santykius.  

• ► Laba diena, gal galėtumėte rekomenduoti literatūrą apie gėdą? Pavyzdžiui, ką daryti su pykčiu, galima rasti, o štai ką daryti su kankinančiu gėdos jausmu (t.y. kaip galima rasti išraišką šiam jausmui/savijautai), trūksta informacijos. Dėkui!

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Gintautė Malinauskienė: Gersen Kaufman, Ph.D. (NY) yra nemažai parašęs gėdos tema. Rekomenduočiau: Kaufman, G. (1989). The Psychology of Shame: Theory and Treatment of Shame - Based Syndromes. Knygoje rasite daug nuorodų į kitą literatūrą gėdos tema. Šią knygą galite rasti Egzistencinės psichoterapijos centre. Jei neskaitote angliškai, pasiieškokite A. Gidens "Modernybė ir asmens tapatumas". A.Gidens taip pat nemažai rašo apie gėdą.  

• ► Sveiki, Turiu krikstasuni, kuriam liepos menesi sueis 5 metai. Viena is didziausiu problemu, vaikas nesuvaldomas, ir labai agresyvus. Vaiko mama buvo nuejusi su vaiku pas psichologe, bet tuomet tiesiog ejo ziureti vaiko temperamento, psichologe nustate, kad vaikas greitai masto ir yra gudresnis ne pagal savo amziu, taip pat nustate, kad jis yra hyperaktyvus. Kol vaikas bendravo su psichologe vaikas elgesi labai graziai (galbut kad salia buvo mama), kai vaika nuvede tetis, tuomet pasirode visu grazumu (pradejo musti psichologe, rekti, metytis is daiktu ir pan.) Tuo metu vaikui buvo kiek daugiau nei 3 metukai. Dabar su vaiku NAMUOSE isvis nesusitvarkoma, o DARZELYJE bent jau aukletoju teigimu, vaikas geras, pirmas eina miegoti, viska valgo be jokiu atsikalbinejimu. Namuose musa senelius ir tevus, rekia, trankosi ir santazuoja tevus. mamai sako (jeigu tu manes neleisi i lauka, as nieko nevalgysiu; as pabegsiu is namu; ), yra netgi padeges namuose pagalve. Tevai nezino kaip tvarkytis su vaiku, o kad vaikas taptu isvis nevaldomas nesinori, norisi atvesti i normalu kelia. I darzeli jis nenori eiti, nori buti namuose, taciau darzelyje elgiasi gerai, o namuose - baisus vaikas. Galbut galima butu izvelgti tevu auklejimo spraga, nes mama gana greitai susierzindavo ir iskart pradedavo ant vaiko rekti, kartais ir dirzu uzduodavo. Galbut galesite patarti, kaip elgis, ir kaip aukleti hyperaktyvu ir agresijos pilna vaika? kas jame issauke sita agresija, net neisivaizduoju. Tevai yra geri, gal tik kantrybes tiek neturejo kol jis buvo maziukas, ir tai galejo iskelti jo agresija? Lauksiu patarimu kaip aukleti ir padeti vaikui. Isanksto dekoju Daiva

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Pasakojimas išties labai atviras ir išsamus, tačiau jame slypi ne tik klausimas, bet ir atsakymas. Aiškiai matosi, kad agresija ir visos kitos bėdos prasideda tik namie, taiga, spėju, ir priežastis kyla taip pat čia. Lieka neaišku dėl lankymosi pas psichologą (ar nutraukta terapija, ar tęsiama toliau). Jūsų atveju, manau, pagalba ir terapija yra būtina ir turėtų apimti visą šeimą, diagnozuojant bei koreguojant vaiko bei visos šeimos narių elgesį. Juk pačiame vaike staiga ir iš niekur niekas neatsiranda. Jūsų aprašytas vaiko elgesys yra ne tikroji situacijos priežastis (kaip ir hiperaktyvumas), o nesprendžiamos, gilesnės problemos pasekmė. Nesprendžiamos tokio pobūdžio problemos gali sukelti didesnių ne tik su auklėjimu susijusių bėdų, bet ir nemenkai pabloginti tėvų tarpusavio santykius.

• ► sveiki ,net nezinau nuo ko pradeti,turiu didelia problema,man taip atrodo kad ji tikrai didele,turiu drauga galima sakyti vyra nes su uo gyvenamia jau 6metai turime dvi nuostabias dukrytes atrodo viskas gerai butu taip kaip pasakoje mazai baramies,nebent del kokiu smulkmenu greitai susitaikom pas mus nekalbadieniu nebuna,is sono pazejus atrodo idiaalus vyras butu jei ne siu dienu alhogolizmas galima taip pavadinti man dar tik 25 metai bet esu labai prislegta,kai susipazinome buvau dar jauna 19metu ir nekreipiau i tai demesio nes isgerimai budavo tik savaitgaliais pirmadieniais i darba isvaziavomia i uzsieni ten tesesi tas pats kaip tik sestadienis nueina apsipirkti am butina budavo alaus,sidro nusipirkti ,o kai iseidavom i miesta visada uzeidavo i lariokus isgerti alaus taip tesdavosi iki sekmadienio muzika visu garsu ,negalvodavo kad uz sienos gyvena kaimynai,prasidejo pirmadieniais nejimas i darba,kadangi buvau pastojusi pasiteisindavo kad su manim tai i ligonine tai i poliklinika eidavo kadangi dirbo nelegaliai jo neatsleisdavo,po kurio laiko pats isejo i legaliais stadybas dirbti legaliai kaskiek ispradziu prisilaike stengdavosi sekmadieni negert po kurio laikko vel tas pats taip ir prasidejo darbo netekimas skolos,vel susiranda darba viskas gerai,pastoojau antra karta gime sauni mergaite galvojau seima sutiprins ir nenores gerti vis delto seima buvo padideus visa laika buvau namuose tvarkydavausi ,valgyti kiekviena diena viskas sviezia ,turejau viena drauge kitu draugu man nereikejo buvo is mano draugas,po kurio laiko vel prasidejo gerimai bet jau po 3-4 dienas prasidejo jam vaidenimaisi ,pradejo musti,kviedavau policija buvo ir uzdarytas negaleo menesi gryzti i namus galvojau bus jam gera pamoka,bet deja klydau gryzome po triju metu i lietuva atostogu ir man o visu tu nesamoniu uzteko as pasakiau kad negrysiu atgal ir likau su mergaitem lietuvoje,rase skambino prase atleisti sae pasikeite,atleidau gryzo po puses metu i lietuva ir jisai menesi viskas buvo grazu negere,bet atejo ta diena kai pradejo gerti,bet ne po keles dienas o po savaite,penktadieni pradeda trecedieni ketvitadieni baigia ir sestadieni vel tas pats maratonas,mergaites pradejo bijoti ypac vyresnioji dukra,truko mano kantrybe pasakiau arba vaziuoji koduotis tvarkaisi arba iseik,nuvaziavom i kauna uzsikodavo ant metu laiko isbuvo 9menesius negeres tai buvo patys laimingiausi tikriausia mano menesiai,tada del kaskokios smulkmenos susiginciom ir ta diena jisai uzgere,bet au gere dvi savaites,4dienos pertraukos ir vel sirdis stojo,veme prasiau maldavau kad negerk kam to reikia jaunas esi seima vaikai reikia uzauginti supranta jisai viska bet uzeina jam kaskas ir viska turi isgert ir viskas,draugu jisai neturi gere vienas namuose per tas dienas buna pragaras tik gryzes is uzsienio daugiau ankos nekele bet ta baime man visada likus ,sustojo vel vaziavom koduotis sako dabar geriau as puse metu isbuvo 4menesius negeres trecia karta kai nuvaziavom pasake as pats galiu sustot ,bet deja jisai klydo po keliu dienu vel tas pats pasakiau geri iseik palik mus ramybej ,neiseina sako tu mano ir visada liksi mano ,dabar isvaziavo i uzsieni atrode bus lengviau akys nematis sirdies neskaudes, bet tiriausia per stipriai myliu nes sirdis isykio jaucia kad jis jau gere ir visada pasitvirtina dabar ant velyku gryzta namo ir as zinau kas bus namuose,as jau daugiau nebegaliu nes as suprantu ne jam vienam reikia pagalbos bet jau jos reikia ir man tik gaila pas mus nera geru specelistu, o iseities nera kad del alkoholio mesti viska norisi zmogu padeti bet kaip sunku kai nesupranta ir neivertina ,as nesakau seniau savaitgaliais ir as isgerdavau bet tik viena vakara ant rytojaus man niekada nereikedavo bet as ji palaikiau kad is tvarkytusi dabar sausi butu buve du metai kai jis kodavosi pirma karta as ant pirstu galiu pasakyti kad per ta laika 4kartus buvau tik isgerusi ir man daugiau nereikia zinau cia sunki liga bet reikia jau ir man pagalbos nes vienai viska temti per sunku

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Iš Jūsų laiško suprantu, kad vyras vis dar nepripažįsta savo ligos. O tokiu atveju yra praktiškai neįmanoma padėti žmogui. Negaliu sutikti su Jumis dėl specialistų trūkumo Lietuvoje, juk yra ne vienas žmogus pasveikęs nuo alkoholizmo ir sėkmingai gyvenantis bei išsaugojęs šeimą. Tačiau tam reikia paties sergančiojo apsisprendimo ir atsakomybės prisiėmimo. Šiai dienai mano patarimas Jums būtų labiau atsižvelgti į savo bei mergaičių poreikius, psichologinę būklę ir jei jaučiate, kad savarankiškai tai padaryti yra sudėtinga, kreipkitės pagalbos pas psichologą. Su specialisto pagalba turėtumėte didesnę galimybę išsiaiškinti savo pačios motyvus, kodėl kentėjote, taikėtės ir nuolat atleisdavote, o taip pat specialistas gali patarti, kaip maksimaliai užglaistyti mergaitėms padarytą skriaudą, kuri gali turėti nepageidaujamą poveikį jų ateičiai, šeimų sukūrimui ir asmenybės brendimui. Esate ne viena ir atsakote ne tik už savo gyvenimą, bet ir už dukrų, kurios ateityje gali kartoti matomą šeimos schemą. Ar tikrai to linkite savo vaikams? Juk ir pati, ko gero, norite gyventi pilnavertį gyvenimą.  

• ► Sveiki, turiu bėdą dėl nuolatinio persivalgymo ir svorio didėjimo, kai tik kokia problema, bėdos valgau, persivalgau...žinoma didėja svoris, blogėja nuotaika, imu pykti ant savęs, vėl valgau ir taip užburtas ratas. Valgymas atrodo man didžiausias malonumas, nėra kitų malonumo formų, nusiraminu, tik valgydama...o pavalgius pykstu ant savęs, kad negaliu savęs kontroliuoti.Kaip galėčiau sustabdyti šitą užburtą ratą.Ačiū už atsakymą.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Jūsų aprašyta būsena vadinama valgymo sutrikimais, kurie būna ne tik nevalgant ar išvemiant maistą, bet ir persivalgant. Valgymo sutrikimas yra liga, kuri reikalauja atitinkamo gydymo. Patarčiau nedelsiant kreiptis į valgymo sutrikimų specialistą, kuris pagal sutrikimo laipsnį ir pobūdį tinkamiausiai pritaikys gydymą. Iš laiško supratau, kad motyvaciją ir priežąstingumą jau esate apmąsčiusi, taigi gydymas gali būti labai efektyvus ir nesudėtingas.  

• ► Laba diena, pradejo kankinti didelė nemiga. Užmigti seksi labai sunkiai, o užmigus, po valandos atsibundi, išpiltas prakaito, su neaiškiu baimės jausmu atrodo širdis iššoks iš krūtinės, nors nieko nesapnavau. Ypatingai vakarais, kartais be aiškios priežasties norisi verkti, nors iš tikro kaip ir rimtų problemų nėra. Ar tai gali būti darbinės įtampos pasėkmė? Gal galite patarti kaip susidoroti su nemiga?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Patarčiau į problemą pažvelgti šiek tiek iš kitos pusės – nemiga, tai simptomas/pasekmė, o ne tikroji problema. Tai pasekmė susiklosčiusių aplinkybių ir asmeninės reakcijos į jas. Reikėtų ieškoti tikrosios nemigos priežasties. Be abejo, organizmo reakcija nemigos pavidalu gali būti įtampos darbe priežastimi. Taip pat Jūsų minima būsena panaši ir į panikos atakas. Tai tik spėjimas nežinant visos situacijos. Efektingiausia pagalba būtų individuali specialisto konsultacija, kurios metu nustatysite tikrąjį negalavimą ir jo priežastingumą.  

• ► Laba diena. Norėjau paklausti , ar organizuojate mokymus socialiniams pedagogams apie grupinę terapiją? Labai domiuosi savipagalbos grupių vedimu, tačiau nežinau kur galėčiau to mokytis. Pati esu socialinė pedagogė, vedu soc. įgūdžių grupių užsiėmimus, tačiau norėtųsi šioje srytyje tobulėti, gylinti žinias, įgyti daugiau praktinių žinių. ačiū.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Šiuo metu tokių mokymų neorganizuojame. Siūlyčiau apie tai pasidomėti Vilniaus pedagoginio universiteto, Socialinės pedagogikos katedroje arba Mykolo Romerio universitete, Socialinio darbo katedroje - galbūt ten vyksta mokymai panašiomis temomis.

• ► Sveiki. Norėčiau su Jumis pasikonsultuoti apie situaciją į kurią papuoliau per savo smalsumą, o dabar nebežinau kaip elgtis... Dukrai 14 metų. Atrodė, kad su viskuo tvarkomės pakankamai normaliai (būna susipykstam, bet visuomet viską stengiamės išsiaiškinti). Tikrai labai stengiausi, kad pokalbiai būtų atviri, apimtų kuo didesnį spektrą temų, kad visas tiesas sužinotų iš mūsų, o ne iš draugų ir t.t.. Nuoširdžiai tikėjau, jog esu šiuolaikinė mama, galinti kalbėti apie viską, suprantanti vaikų ir paauglių problemas, esanti griežta, bet tikrai tolerantiška ir t.t.. Praeitą pavasarį su vyru pastebėjome, jog ją vis dažniau apninka liūdnos ir pesimistiškos nuotaikos. Bandėme su tuo "kovoti" patys, bet nepavykus kreipėmės pagalbos pas psichologą. Individualią terapiją dukra lanko nuo rugsėjo mėn.. Iki šios dienos tebelanko kartą savaitėje. Tikėjausi, kad po truputį viskas pradės tvarkytis ir ji susivoks savyje. Tiesa, barnių nepavyksta išvengti - tai dėl mokslų, tai dėl pareigų namuose ir t.t.. (visada akcentavome, kad gyvenime yra ne tik malonumai, bet ir pareigos bei taisyklės, kurių privalu laikytis). Maniau, kad visi barniai, nuotaikų kaita yra dėl paauglystės ir buvau įsitikinusi, jog problema yra būtent tame. Tačiau.... viskas pasikeitė, kai šiandien (04.13) ant jos stalo radau (matyt paliktą per neapdairumą) jos dienoraštį. Visada buvau įsitikinusi, jog negalima skaityti vaikų dienoraščio, bet.... motiniškas smalsumas padarė savo, o dabar nebežinau kaip man tvarkytis su tuo, ką perskaičiau ir kaip blogai dėl to jaučiuosi... O juo labiau, kaip man elgtis? Nes.... visas jos dienoraštis dvelkia baisine neapykanta būtent man - mamai!!! Esu sutrikusi, nusiminusi ir labai pasimetusi dėl to ką perskaičiau... Net nepykstu, bet esu labai labai įžeista... Turiu problemų su sveikata ir ji "tikisi, kad man jau 4 vėžio stadija ir aš greitai mirsiu, taip suteikdama jai išsvajotą ramybę".... Paskutiniuose puslapiuose ji man ir savo tėčiui linki mirties (jei " ne jie mirs, tada aš pati tą padarysiu" (supratau, kad nusižudytų), mūsų labai nekenčia ir svajoja apie pabėgimą iš namų, jau planuoja kaip tą padarys, o jei nepavyktų, tai ji "žinanti kaip problemas spręs kitaip" ir vėl kalbą apie "įšėjimą iš čia, kai tik sulauks gerų orų, kad miške galėtų tai padaryti švariai....". Labai esu susikrimtusi, nebežinau ko griebtis ir kaip "tvarkyti" šią situaciją. Ptarkite man kaip elgtis... Juk pradėjusi kalbėti apie tai, tarsi ir be priežąsties, išsiduosiu, jog perskaičiau dienoraštį... Tada situacija išvis gali tapti nevaldoma. Be to, susidarė įspūdis, jog mano egzistavimas jos gyvenime - ir yra visų problemų šaltinis... Tiesiog, prašau Jūsų pagalbos ir patarimo, kaip man elgtis ir kaip pradėti spręsti susiklosčiusią situaciją, siekiant gal ir ne visiško problemos išsprendimo, bet bent jau tikintis pagerėjimo. Ačiū

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Suprantu didelį Jūsų susirūpinimą dėl dukters. Paauglystės laikotarpiu tėvų autoritetas gali būti labai nuvertintas, tėvams paauglys gali jausti stiprius pykčio, priešiškumo jausmus. Būtent tai Jūs ir sužinojote perskaičius dienoraštį. Didžiausią nerimą šitoje situacijoje kelia tai, kad Jūsų dukra užsimena apie "išėjimą". Tai gali būti užuominos apie nenorą gyventi ir į tai nereaguoti negalima. Siūlyčiau Jums pasikalbėti su jos psichologu ir pasiteirauti, ar ji yra užsiminus apie mirtį ir kaip jos psichologas vertintų riziką, kad ketinimai gali būti rimti. Šitoje situacijoje svarbiausia būtų suprasti ir padėti Jūsų dukrai įveikti sunkumus.  

• ► Uzsukau cia issipasakot ir sulaukt is jusu pagalbos ir patarimu. Siuo metu jauciuosi labai blogai, sirdis iesiog plysta is skausmo... Paskutiniu metu labai blogai sutariu su savo draugu, savo mazosios mergytes tevu ir turbut teks visam laikui issiskirt.. Papasakosiu viska kaip kas buvo nuo pat pradziu... Su dabartiniu draugu susipazinau per interneta, jis tuo metu labai pykosi su savo zmona ir internete ieskojo patarimu, norejo issipasakot. Taip parase ir man, nes pamate kad esu issiskyrus.. Pradejom susirasinet, jis man issipasakodavo, nes su zmona nebesusikalbedavo. Po poros menesiu tokio bendravimo, susitikom.. Taip pradejom susitikinet vis dazniau ir dazniau, isvykdavom i gamta, kartu vaziuodavom i baseina, eidavom i ledo arena, vazinedavom po uzmiesti dviraciais, ezere plaukiodavom su jo tevo valtele.. zodziu nuostabiai, romantiskai leidom laika. Po keliu menesiu as pamaciau, kad jo elgesys pasikeite, kad pradejom reciau susitikinet, kad internete jis pradejo ieskot kitu merginu.. Tada jo paklausiau kodel jis taip elgias.. jis atsake kad galim but ir toliau draugais, bet jis pats dar neapsisprende ar verta toliau kartu but.. na gerai, pasakiau kaip nori.. ir po keliu dienu suzinojau,kad laukiuosi nuo jo.. turejau jam tai pasakyt, bet iskart pasakiau, kad su vaiku jo pririst nenoriu tikrai.. is pradziu jis sureagavo taip kad man buvo skaudu labai, pasake kad daryciaus isvalyma, bet as nesutikau, nes man ir taip buvo sunku pastot po pirmojo sunaus.. tai kita diena jis atvaziavo su gelemis ir pasiule kartu gyvent. as jam pasakiau kad neskubekim ir pagyvenkim atskirai, bet jis nesutiko, pasake kad jei jau yra vaikelis, tai ir turim kartu gyvent kaip seima, nors su zmona jis iki siol dar nera oficialiai issiskyres. Na ka, sutikau ir persikraustem gyvent i jo buta. Nestumas praejo gana ramiai, be didesniu pykciu, isskyrus tai kad jis vis nuvaziuodavo pas savo zmona, su tokiu tikslu kad vaziuoja pas savo dukra. Bet isbudavo ten po kelias valandas, kalbedavosi mat susede prie kavos.. Metu pradzioje mums gime grazi mergyte. nuo pirmu jos gimimo dienu maciau kaip jis ja rupinasi, kaip myli, kaip visiem giminem ir draugam pasididziuodamas pranese kad jau turim savo maza stebukleli. Atrodo viskas grazu ir galetu jau cia but laiminga pabaiga... bet, deja... Nezinau kas nutiko ar ta rutina namuose ar kas, bet jam vel uzejo tai kad jam viskas nusibodo, kad jam blogai kaip dabar gyvenam.. Ir va nesenai pasikalbejom, paklausiau kas jam yra.. Tai pasake, kad man jis nieko nejaucia, tik prisirisima, kad mes nebegalim gyvent kartu ir mum geriau issikraustyt is jo.. kad jis mylejo, myli ir myles savo zmona, o man kad ir bande, bet nieko nejaucia. Ziauriai skaudu is jo buvo visa tai isgirst, net gyvent nebesinori. Juk vis del to ne kelias dienas kartu esam, o jau pusantru metu, tai ji spejau pamilt ir nezinau kaip reiks vel kazkur issikrauscius gyvent vienai su vaikais, be jo.. o jis vis dar tikisi, kad grys jo zmona pas ji. Nes ji jam buvo pasakiusi, kad jei jis sitaip nebutu prisidirbes, tai ji butu gryzusi pas ji.. Dabar as esu pasimetusi ir tikrai nebezinau ka daryt, kvaila mano sirdis, kita senai butu spjovus i viska ir isejus, o as vis dar tikiuosi, kad ateis vasara, vel bus tos veiklos, vaziuosim i gamta ar taip gerai laika leisim ir musu santykiai susitvarkys.. Nes nezinau ar beistversiu antra kart ta depresija.. Kaip sakoma viltis durniu motina... Bet as vis dar tikiuosi, nors gal jau ir per velu... Todel prasau Jusu patarimo kaip visa tai istvert..

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajorūnienė: Ilgas ir labai skausmingas pasakojimas, tačiau laiške girdėti tik pasakojimas apie „jį“. Taigi, norisi paklausti, o kurgi Jūs, kokie asmeniniai Jūsų išgyvenimai, mintys, sprendimai atvedė Jus į šiandieninę situaciją? Išsiskyrimą ištverti padėtų esamos situacijos ir tikslių priežasčių, atvedusių į ją, sau išaiškinimas. Skyrybos/išsiskyrimas turi panašias išgyvenimo stadijas kaip ir netektis, todėl būtų pravartu žinoti, kurioje iš jų šiuo metu esate. Panašu, kad Jūs nesate tikra tuo, kad skiriatės. Patarimai galvoti apie save ir semtis stiprybės iš vaikų, ko gero, yra girdėti, o labiau asmeniškesniems patarimams patarčiau kreiptis pagalbos į specialistą, kuris išanalizavęs konkrečiai Jūsų atvejį, padėtų Jums pačiai rasti tinkamiausią sprendimą.  

• ► Sveiki. Dirbu ikimokyklinėje įstaigoje ir darbdavė vos ne nuolat kartoja, kad vaikai su kuriais dirbu man visiškai nereikalingi. Aš bandau darbais ir žodžiais įtikinti, kad taip nėra. Prieš pora savaičių apsigyniau aukštesnę kvalifikaciją. Gaila, bet dirbu kolektyve kur pilna visokiausių intrigų. Stengiuosi nesivelti į jokias apkalbas ir dirbti savo darbą. Su pagarba.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Sveiki, dirbti kolektyve, kur daug apkalbų ir konfliktų, nėra lengva. Tai kelia įtampą, nepasitenkinimą, krenta motyvacija, todėl labai svarbu rasti būdus, galinčius sumažinti stresą, kurį jaučiate darbe. Jei jaustumėte motyvaciją labiau įsigilinti ir suprasti probleminių situacijų priežastis ir tai, kaip jus tai veikia, galite pasikonsultuoti su psichologu.  

• ► laba diena.Man 31metai,pries 10metu ivyko vienas ivykis,per kuri labai issigandau,galvojau,kad mirsiu ir dbr si baime mane sekioja nuolatos.budavo kartu kai uzeina baimes,panikos priepoliai,atrodo,jog mirsiu,darosi silpna,sirdy skauda,galva spaudzia,pulsas sokineja,norisi kazka greito daryti,spaudomas krutineje.Atrodo ,kad isprotesiu,norisi verkti,nezinau kas darosi.bet buvo laikas kai laukiausi vaikelio sis periodas baigesi,kai pagimdziau vel prasidejo.Veliau porametu apsiraminau,kol vel nepastojau,pagimdziauior vel tas pats prasidejo,gal tai nuo ilgo sedejimo namie,gal ,kad stogas vaziuoja tiesiog.nezinau ka daryti,viska suprantu,kad cia panikos [priepuoliai,bet as kiekviena diena gyvenu su mintimi,kad tik nemirciau,kad tik kazkas butu salia,kad tik kas pasirupintu vaikais,atrodo isprotesiu,sunku kiekviena diena,atrodo esu normali,suvokiu viska,bet jei ne ats ivykis pries 1ometu,gal to dbr ir nebutu buve,pasidariau jautri,bijau siaubo filmu,bijau klausytis apie nelaimesm,atrodo silpna darosi,bijau eiti pas gydytoja,bijau,kad nesusirgciau ir nemirciau.kaip sau padeti,padekit prasau.Bet nenoriu gerti jokiu antidepresantu,nes zinau,kad turiu susitvarkyti savyje,bet kaip? aciu uz atsakyma

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė psichoterapeutė Rita Zykienė: Gali būti, kad Jūsų aprašomi panikos priepuoliai yra susiję su potrauminio streso sutrikimu. Internetinių, neakivaizdžių konsultacijų būdu šių problemų neišspręsite. Reikalinga psichoterapija. Neatidėliokite vizito pas specialistą. Jūs galite įveikti šias problemas ir gyventi kokybiškai, be priepuolių.  

• ► Labas. Labai norėjau užduoti asmeninį klausimą, nes tai, kokios yra pvz., nepasitikėjimo priežastys aš puikiai suprantu, puikiai suprantu, kad labai dažnai mąstau negatyviai ir manau tai mane žlugdo ir aplinkinius. Noriu sužinoti Jūsų nuomone kaip tapti pozityvia asmenybe, kai esi pačioj jaunystėj (man 20 metų), bet manau, kad savo bloga nuotaika, negatyviu mastymu kenkiu ne tik sau, bet ir artimiems žmonėms. Man labai sunku įžvelgti kažką gero savo kasdienybėj, jau geriau su kuo nors pasibarsiu negu jam nusileisiu. Nors kartais būna dienų, kad būnu optimistė, atrodo, kad pasaulis tampa nerealesnis. O kita dieną vėl galiu norėt žudytis, pamiršus vakar dieną. Pasakykit nuo ko pradėti, trūkstą praktinių pavyzdžių. Tarkim ką konkrečiau sakyti sau blogoje situacijoje, kaip nebūti suirzusia visada ir negadinti nuotaikų aplinkui esantiems žmonėms? Ačiū už dėmesį. Laukiu atsakymo.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Manyčiau, kad Jūsų situacija turėtų būti sprendžiama šiek tiek iš kitos pusės, t.y. atsakant ne į „ką daryti?“ klausimą, o „kodėl taip yra?“. Bloga nuotaika, susierzinimas, agresyvumas - tai pasekmė, simptomai. Tik atskleidus jų priežastį galima rasti tinkamiausią sprendimą situacijai spręsti. Būdų simptomams lengvinti yra nemažai, visi jie susiję su saviugda (nuo dienoraščio rašymo, dienų žymėjimo, veidrožio pratimų iki refleksijos). Jei jausite, kad pačiai rasti priežastis ir palengvinti simptomus tampa vis sunkiau, drąsiai kreipkitės pagalbos, juk susirgę nevengiame pasitikrinti pas gydytoją.  

• ► Sveiki. neseniai issiskyriau su mylimu vyru, iniciatyva buvo jo. Issiskyrima isgyvenau labai sunkiai, iki siol negaliu patiketi kad taip atsitiko..praejo beveik 3 menesiai, o as iki siol gyvenu praeitimi, suprantu kad gyvenimas nesustoja ir reikai stengtis gyvent toliau, bet man neiseina...dalykams, kurie dziaugino anksciau, pasidariau abejinga, priverciu save eit darba, matytis su draugemis, bet gyvenimas prarado ankstesnes spalvas. bandziau susitikneti su kitasi vyrais, bet ne vienas nekrito i aki, zinau, kad ieskau ir charakteriu ir isvaizda panasu i savo buvusi drauga...taip zinau, kad tai nera gerai, nes pririsau save prie jo "idealo", bet nieko padaryt su savim negaliu. kartais pasidaro labai baisu nuo minties, kad as taip netapsiu daugiau laiminga, kad nesugebesiu sutikti kita zmogu, kuri pamilsiu ir kuris irgi myles mane...

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Išsiskyrimas, kaip ir skyrybos, išgyvenimu panašus į netektį, juk išsiskirti reiškia nebeturėti. Pamiršti galime tik paleidus, o paleisti tik atleidus tiek sau, tiek buvusiam parteriui. Palengvinti išgyvenamus jausmus gali žinojimas, kas tiksliai vysta, kodėl jaučiamės vienaip ar kitaip. Išsiskyrimas, kaip ir netektis, turi savo psichologinius etapus (šokas, neigimas, pyktis, kaltė, derybos, susitaikymas) ir svarbu leisti sau juos išjausti, neforsuoti įvykių ir „neprievartauti“ savęs kuo greičiau pasijausti geriau, o visų pirma nustatyti sau, kuriame etape esame. Savo pasakojime neminite, kiek laiko buvote kartu ir kokio intensyvumo bei rimtumo buvo Jūsų santykiai (visa tai turi savotiškos įtakos Jūsų dabartinei savijautai). Tačiau, pažymėtina tai, jog bet kuriuo atveju, po skausmingų skyrybų, 3 mėnesiai nėra ilgas laiko tarpas ir nenuostabu, kad nepavyksta užmegsti santykių su kitais vyrais. O ieškant savęs (seni interesai, užsiėmimai, domėjimasis) būtina atsiminti, kad žmogus yra nuolat auganti, besivystanti asmenybė ir nenuostabu gali būti tai, jog po kurio laiko nebedžiugina buvę hobiai ar patikusios veiklos. Pasistenkite į šį laikotarpį pažvelgti kaip į naujo savo gyvenimo etapo pradžią, kaip į naujosios savęs atradimą. Pagal įvykusius pasikeitimus atraskite ir naująją save.

• ► sveiki.pati pastebejau kad po truputi tolstu nuo bendravimo,vis dazniau atrandu kituose neigiamu bruozu.apie mane niekas to nepasakytu,bet manau kad bus greitai matoma.viena budama jauciuosi gerai.skaitau,svajoju,rasau.anksciau dirbau sferoje ,kurioje turedavau daug bendrauti,meciau si darba nes buvo persunku isunkdavo mane kiti zmones. gyvenime teko patirt dydeli stresa,daug kas sake kd neistvertu,o as istveriau.stengiuosi gyventi is to ka pati uzdirbu ir auginti savo du vaikus.vaikai ir yra mano variklis,mano paguoda visos niurios mintys issisklaidydavo apie juos pagalvojus,pamacius,prisiglaudus.bet dabar vis labiau grimstu i vienatve,ramybe maziau rupinuosi savimi,isvaizda,apranga. nebenoriu bendrauti su pazystamais,su kuriais anksciau susibegdavau paplepeti,tik su keliom dar turiu noro.buvau stipri,optimiste,o dabar viskas tolsta.bijau pasimesti savyje.tevu neturiu,artimi gyminaiciai labai toli.kokia literatura galeciau pasiskaityti,kad galeciau save i vezias istatyt.aciu

  •  Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologas Mykolas Valainis: Regis, bendravimas su kitais Jums yra nemažas išsūkis. Kaip suprantu iš to, ką parašėte, jums sudėtinga nustatyti ribas bendravimo metu, apsaugoti save nuo nepageidaujamų jausmų ar minčių, kurias sukelia kito asmens elgesys. Visgi niekaip neįtikinsite manęs, kad atsiribojimas nuo kitų yra privalumas. Mes visi esame socialios būtybės, visiems svarbu jausti paramą, palaikymą, turėti bendraminčių, su kuriais galėtume išsikalbėti. Ir jokios knygos to bendravimo neatstos. Vienatvė - tai kaina, kurią tenka mokėti vengiant bendravimo, bijant, kad kitas gali "užlipti ant galvos", įskaudinti. Džiugu, kad turit vaikus, kurie Jums yra atrama ir gyvenimo džiaugsmo šaltinis, bet jie nepašalins to atskirtumo jausmo, kuris kyla bėgant nuo kitų. Rekomenduočiau Jums ne tik skaityti (pvz. I. Yalom „Mamytė ir gyvenimo prasmė“), bet ir pasikonsultuoti su psichologu. Jei Jūsų finansiniai ištekliai riboti, yra galimybės gauti nemokamą psichologinę pagalbą poliklinikose, Caritas, jaunimo psichologinės paramos centre.

• ► Laba diena, Kreipiuosi, tikriausiai, kiek neįprastu klausimu. Esu pradinių klasių mokytoja, noriu atlikti tyrimą apie pradinių klasių vaikų savarankiškumą. Jau ilgai ieskau, bet nerandu kokio nors pavyzdžio šia tema. Gal Jūs galite padėti, ,,užvesti ant kelio"? Gal galite pateikti panašaus pobūdžio anketos pavyzdį? Būčiau labai dėkinga.

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Deja, panašaus pobūdžio anketų negalime pateikti. Siūlyčiau Jums sudaryti anketą, kurioje būtų pateikiami klausimai, skirti išsiaiškinimui, kokius įgūdžius vaikai yra įvaldę. Nelabai aišku, kokio amžiaus vaikams ši anketa būtų skirta. Galbūt būtų galima paklausti ir vaikų tėvų apie tai, ką geba savarankiškai atlikti jų vaikai. Tuomet turėtų būti paruošta atskira anketa ir tėvams. Anketoje turėtų būti derinami tiek atviri, tiek uždari klausimai. Klausimų pavyzdžiai galėtų būti: 1. Pats be suaugusiųjų pagalbos vakare nusiprausiu ir einu miegoti. Ir t.t.

• ► Sveiki,vartoju klonezepama jau daug metu,ir noreciau juo atsikratyti,mano gydytojas psichiatras pasake kad viena tablete per diena visa gyvenima nieko baisaus,bet man tai nepatika,visada turiu su savimi tureti tuos vaistus,nes pradedu viduja blogai jaustis ir be tabletes tai nepraeina,ar pats galiu ju atsikratyti ar reike kreiptis pas geru specialistu?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichiatras psichoterapeutas Edgaras Dlugauskas: Ilgai vartojant klonazepamą Jums gali išsivystyti priklausomybė. Tam turi įtakos vaisto dozė, pagrindinė liga, amžius, kiek laiko vaistas skiriamas. Todėl nereikia staigiai nutraukti jo vartojimo. Sumažinti klonazepamo dozę arba jo atsisakyti galėtų padėti psichoterapija ir gero specialisto konsultacija.  

• ► laba diena! noreciau suzinot kokia pagalba teikiate zmonem sergantiems sizofrenija, ir ar jusu paslaugos mokamos?jei taip tai kokia butu kaina. turiu artima jauna 23 metu zmogu, kuriam diagnozuotas sizofrenijos priepolis pirma karta.esu issigandus.nezinau kaip dar galeciau jam padeti, gal yra kokie grupinei susitikimai kurie padetu jam grist i socialini gyvenima.labai tikiuosi jusu atsakimo, galbut ka man patarsit :( aciu!

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė psichoterapeutė Rita Zykienė: Pasidomėkite, ar Jūsų artimas žmogus nori psichologinės, psichoterapinės pagalbos, ar galės išeiti iš namų, nuvykti į konsultacijas.. Galima pasiūlyti individualią psichoterapiją, kuri taikoma kartu su medikamentiniu gydymu. Psichologijos ir psichoterapijos centre "InVito" paslaugos yra mokamos, dėl apmokėjimo tariamasi individualiai.

• ► Laba diena, sergu depresija dvejus metus ir vartoju tuos pačiu vaistus. Ar nereikėtu juos pakeisti į kitus ar gerent dvejus metus jie dar veiksmingi, ar gali organizmas priprasti prie vaistų?

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichiatras psichoterapeutas Edgaras Dlugauskas: Atsakyti į Jūsų klausimą labai sunku, nes neparašėte, kokie vaistai.  Vaistai būna keičiami dėl šalutinio poveikio ar nepakankamo efektyvumo. Kai kurie vaistai gali sukelti pripratimą. Todėl labai svarbu pasitarti su Jus gydančiu gydytoju.  

• ► Kodėl jauni žmonės (nepilnamečiai) pradeda vartoti narkotikus, kaip jie elgiasi, ar slepia tai nuo kitų, ar ieško pagalbos, kaip turėtų elgtis šeima, sužinojusi, kad jų vaikas vartoja narkotikus, kaip jiems padėti?

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Įsitraukimas į įvairias priklausomybes turi individualias priežastis, dažniausiai pasitaikanti - tam tikras „bėgimas“ nuo savęs, lengvesnio kelio paieškos. Taigi ir pagalba atsikratant priklausomybės yra individuali, priklausanti nuo sunkumo lygio, priežastingumo ir paties žmogaus vidinio noro išgyti (sunkesniais atvejais taikomas medikamentinis gydymas). Šeimos elgesys taip pat priklauso nuo narkotikus vartojančiojo problemos suvokimo. Be abejo, kiekviena pagalba prasideda nuo pokalbio, tačiau jis turi būti tinkamu momentu ir tinkamai vedamas (kryptingas, intervencinis). Bet kokiu atveju susidūrus su narkomanijos problema šeimoje būtų tikslinga nedelsiant kreiptis į specialistą, kuris, susipažinęs su visomis aplinkybėmis, pritaikys tinkamą gydymą bei psichoterapinę pagalbą.

• ► Laba diena, dukrai 18 metų.Prieš pusmetį viena draugė ją įtraukė į evangelistų tikėjimą, dukra kasdien keitėsi ne į gerą pusę,pradėjo praleidinėt pamokas, apsileido moksluose, šiaip ji mokėsi gan neblogai, nebežinau ką daryt, esu susirūpinusi,bandžiau kalbėt ,mano kalbos bergzdžios,nekreipia į mano kalbas dėmesio.Gryžusi iš pamokų puola greit skaityt bibliją, o mokosi 12 klasėj,egzaminai čia pat.Net nebežinau ,kas gali jai pagelbėt?

  • Sveiki. Į jūsų klausimą atsako psichologas Andrius Kaluginas: Problema labai rimta. Greičiausia Jūsų dukra pateko į minėto religinio judėjimo įtaką. Pusė metų yra pakankamai didelis laiko tarpas tam, kad žmogus įklimptų ten „visa galva“, nes šio tikėjimo lyderiai ir senesni nariai kryptingai siekia pakeisti naujo nario sąmonę – atsisakyti įprastų santykių, vertybių, minčių, ketinimų ir suformuoti naujus, atitinkančius sektos tikslams. Ten patekusiems žmonėms palaipsniui vystosi religinė priklausomybė, kuri užgožia visą ankstesnį elgesį ir mąstymą. Praktiškai šansų, kad jinai iš ten išeis pati, yra nedaug. Blogai yra dar ir tai, kad paprastais pokalbiais tokiam žmogui nepadėsi, nes keičiasi jo logika, mastymo intencijos, dingsta realybės jausmas. Įprasti argumentai ir motyvacija, kad sekta žmogų žlugdo, jam atrodo tušti nereikšmingi plepalai. Deja, specialių psichologinių metodikų padėti žmogui, patekusiam į sektą, ją palikti -neegzistuoja. Čia galima taikyti tik kompleksinius krizių psichologijos būdus, kurie pasaulinėje praktikoje vadinami „exit counseling“. Nors Lietuvoje nėra nė vieno tokio pobūdžio specialisto (iš kaimyninių valstybių tokių yra Rusijoje ir Lenkijoje), apie tokius būdus galima pasikonsultuoti su krizių psichologijos specialistu. Norėčiau duoti keletą patarimų elgesiui su dukra:   Jokiu būdu nebandykite: Nutraukti su ja santykių, tikėdamiesi, kad tai jai padės „atsikvošėti”. Žinokite, kad išlaikyti santykiai galbūt ateityje taps tuo tiltu, kuriuo ji sugrįš. Atkakliai įrodinėti, kad ji klysta ar juodinti jos pasirinktą grupę jos akivaizdoje. Žinokite, kad šiuo metu tokie argumentai neveiks. Jie tik gali pakirsti dukros pasitikėjimą jumis. Visiškai vengti bet kokio pokalbio, užuominos apie jos religinį pasirinkimą. Kita vertus, nesielkite su ja kaip su sunkiai sergančiu ligoniu, kuriam šiukštu nevalia užsiminti apie ligą.  Labai svarbu, jei sugebėsite parodyti jai, kad gerbiate (ar mylite) ją, nepriklausomai nuo bet kokio pasirinkimo, kad pripažįstate jos teisę rinktis, net jei nepritariate patiems pasirinkimams. Užsimezgus pokalbiui apie religinę grupę, stenkitės įdėmiai klausytis, išgirsti motyvus, kurie paskatino tokį pasirinkimą. Žinokite, kad nemaža dalis žmonių, „išbandančių“ naujas religines grupes, tokiu būdu protestuoja prieš aplinką, bando pademonstruoti savo nepriklausomumą. Tai ypač aktualu paauglystėje. Prievarta tempti jos pas psichologą, psichiatrą ar „sektų“ specialistą. Tai gali sugriauti jūsų santykius. Prievartinis pokalbis su „specialistu“ gali turėti priešingų padarinių – žmogus gali užsisklęsti savyje, įsijausti į aukos, kurią supranta tik tokios pat visuomenės aukos, vaidmenį.   Tai nereiškia, kad Jūs turite būti abejingi. Jūs turėtumėte: Stengtis daugiau bendrauti su ja. Žinoma, kad daugeliu atveju žmogus pasuka į „sektą”, nes jam trūksta tamprių emocinių ryšių įprastinėje aplinkoje. Stengtis gauti kuo daugiau išsamios ir objektyvios informacijos apie religinės grupės, kuriai ji priklauso, pažiūras ir veiklą. Informacijos objektyvumas ir išsamumas labai svarbu. Prisiminkite, kad pirminiame etape organizacijos narys paprastai mato tik šviesiąsias puse. Jei jūs žinosite tik tamsiąsias – normalus pokalbis neįvyks. Pradėkite kelti klausimus jai, skatinkite jos kritišką mąstymą, atskleiskite ir kitokių alternatyvų galimybę. Tai labai sudėtinga ir reikalauja neblogo pasiruošimo. Todėl pradėkite tuomet, kai jaučiatės pasiruošę. Jei matote, kad sekasi pradėti diskusijas, galite pradėti siūlyti susitikimą su specialistais psichologais.  Žinau, kad prieš  4–5 metus Vilniuje veikė „Paramos centras žmonėms, nukentėjusiems nuo naujų religinių judėjimų ir sektų veiklos”, ten galima buvo gauti specialistų konsultacijų. Tačiau senai apie jį nieko nesu girdėjęs. Gal Jums pavyktų šį centrą rasti.

• ► Laba diena, turiu tokia netradicine problema susijusia su bendravimu su vaikinais. Man jau 18 metu, bet dar ne karto nesu buvus pasimatyme. Nera taip, kad esu negrazi ir nemoku bendrauti - priesingai, gaunu daug demesio nuo vaikinu, esu komunikabili, bet nezinia del kokios priezasties, tiesiog nemoku ju prisileisti prie saves arciau. Vos tik vaikinas parodo daugiau demesio, as is karto prisigalvoju nebutu dalyku ir tiesiog pradedu ji ignoruoti. Niekaip negaliu pralauzt tos savo asmenines barjeros ir paprasciausiai susitikt ir pabendraut. Tai turbut susije su nepilnavertiskumo kompleksu, kuri turiu, bet pazistu daug merginu, kurios nelabai pasitiki savimi, bet sekmingai eina i pasimatymus ir turi vaikinus. Pazistami niekaip manes nesupranta siuo reikalu, as ir pati nesuprantu. Tikiuosi, galesit man patarti siuo klausimu, nes nebegaliu juk visa laika buti vienisa. Is anksto aciu, Alina

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Artimų santykių baimė gali reikšti ne tik nepilnavertiškumo kompleksą, bet daugybę kitokių psichologinių niuansų, tokių kaip klaidingi pasąmoniniai įsitikinimai, tarpusavio santykių schemų susiformavimas, asmeninė neigiama patirtis ir pan. Dėl informacijos stokos Jūsų pasakojime yra sudėtinga formuoti konkretesnes išvadas ir patarimus. Be specialisto pagalbos pati sau galite padėti atsakant į klausimą, ką Jums reiškia artimesni santykiai su vaikinais, kas pasikeistų pradėjus bendrauti su vaikinu, ko laukiate, o gal bijote galimuose santykiuose. Pabandykite iš šalies pažvelgti į pažįstamų, draugių, tėvų tarpusavio santykius, ką juose matote ir ką jaučiate bei išgyvenate matydama aplink save poras (tiek laimingas, tiek konfliktinėse situacijose).

• ► Sveiki, mes su draugu draugaujame jau daugiau nei metai. Atrodo santykiai idealūs, nesipykstame, o jei ir susibarame tik dėl smulkmenų. Praejus keletai valandų rodos ir vėl viskas gerai. Jis labiau uždaras žmogus, aš linkusi labiau pasidalinti savo mintimis su man artimu žmogumi - juo. Kartais man kelia nerimą tas jo neišsikalbėjimas, sunku perprasti jį. Mes abu žinome, kad reikia išsipasakoti, neva tai sustiprina santykius, leidžia vienas kitą geriau pažinti. Tačiau jis vis išsisukinėja, sako, kad jam sunku kalbėti apie "savo" reikalus. Pradėjome kartu gyventi. Buvome klube su draugais, jis smarkiai prisigėrė, nebereagavo į mano prašymą daugiau nebegerti. Neiškentusi išvykau viena iš klubo taxi, nesulaukiau skambučio su klausimu: "Kur dingai? Ar niek tau nenutiko"? Kitą dieną jis teigia nieko neatsimenąs. Dar iš draugų sužinojau, jog mano mylimas vaikinas šoko su kita ir mane, rodos, visai pamiršo... Ar tokį elgesį galima pateisinti (lengvinačioji aplinkybė - alkoholis)? Ar vis dėlto vertėtų suabejoti jo meile? Jis sako, kad aš jam per daug gera, kad jis norėtų, kad būčiau griežtesnė jam, kad įsakinėčiau. Prieš tai jis turėjo merginą, su kuria dažnai konfliktuodavo. Ką man daryti? Suvaidinti konfliktines situacijas? Mėgstu santykius aiškintis ramiai, nekonfliktuoti, išsikalbėti... bet šiuo atveju nebežinau ką daryti. Ačiū už pagalbą. Pagarbiai, Inga, 24 m.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajorūnienė: Kiekvienas žmogus yra išskirtinis ir kitoks negu kiti, kiekvienam rūpi vis kitokie dalykai, visų vertybės ir požiūriai skirtingi. Taigi klausimas apie elgesio pateisinimą yra labai individualus. Jei Jums tinka toks draugo elgesys ir esate linkusi jį pateisinti bei, svarbiausia, dėl to nesijaučiate pažeidusi savo pačios įsitikinimų, tikrai neverta klausyti kitų nuomonės, ieškoti ar pačiai sau sukelti abejones. Tačiau, jei visgi abejonė jau yra, tuomet vertėtų atsakyti į klausimą, kuo būtent abejojate ir kas verčia abejoti. Gaila, kad draugui nepavyksta kalbėti atvirai apie „savo reikalus“, bet ir savo „gerumo“ juk negalite keisti ir dirbtinai sudarinėti konfliktines situacijas. Manau, Jūsų situacijoje svarbu išsiaiškinti su draugu, kas būtent jam netinka Jūsų elgesyje ar asmenybėje. Ar pasakymas „...kad jis norėtų, kad būčiau griežtesnė jam, kad įsakinėčiau...“ yra jo tikri žodžiai, ar labiau Jūsų interpretacija (kitų išsakytų žodžių asmeninis supratimas). Tai tik spėjimas, bet, galbūt trokšdama ramių ir tykių santykių, esate užgožusi savo poreikius, norus ir įsitikinimus, galbūt per daug dėmesio skiriate draugo interesams.  

• ► Sveiki, gyvenu su draugu metus laiko, draugaujam tris metus. Man 24, jam 28. Jis jau buvo vedes,issiskyres apie du metus. Neseniai suzinojau,kad po skyrybu jis su buvusia zmona vis dar palaike santykius, buvo susitike, nuvaziave i nuosalia vieta... bet o to tikina, kad tikrai su ja nepalaiko jokiu rysiu... gruodzio menesi i el. pasta jam ji parase laiska, pasigyre,kad turi dukryte...jis ja paveikino ir tiek.pati maciau tuos laiskus.Po to daugiau apie ja nieko nei girdejau, nei su draugu kalbejom, taciau paskutiniu metu kiekviena nakti ja sapnuoju....kad mano draugas susitaiko su ja ir mane palieka....sapne verkiam abudu,jis prisipazysta, kad mane myli, taciau vistiek lieka su ja, o man pasiulo meiluzes padeti....sapnai buna kosmariski, as pabundu apsiverkusi, suprakaitavusi, skaudama galva, sirdi pasidaro labai neramu....tikrai neperdedu pasakodama...savijauta buna tragiska.... Po to visa diena bunu liudna, nerami,zirzli, net gal pikta...Ir zinau,kad visa tai del didziules baimes,kad ji gali atimti is manes ji...Ka gali reiksti tokie sapnai?Ar nera pagrindo jaudintis? Ji moteris, uzimanti geras pareigas, o as tik barmene...

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologas Mykolas Valainis: Sveiki. Laikausi požiūrio, kad sapnai yra mūsų savasties/sielos/pasąmonės (čia pavadinimas ne taip svarbu) užkoduotos žinutės, skirtos mūsų racionaliam protui. Netikiu tuo požiūriu, kad sapnai pranašauja ateities įvykius. Veikiau sapnai yra tie klijai, kurie suklijuoja mūsų palaidus apmąstymus, jausmus, tarpasmeninių santykių patirtį į tam tikrą koliažą, turintį savo prasmę ir reikšmę. Neabejotinai Jūsų netikrumas dėl draugo buvusiosios kėslų turi įtakos Jūsų sapnams. Bet tame girdisi ir Jūsų nesaugumas, nepasitikėjimas santykyje su draugu. Juk nuviliojimas niekada nebūna per prievartą, tame aktyviai veikia ne tik viliotojas, bet ir viliojamasis. Tačiau tai yra tik hipotezė. Kai pas psichologą ateina žmonės, nešini juos sujaudinusiais ar keistais sapnais, stengiamasi kartu aiškintis to sapno prasmę. Geriausias žinovas, ką galėtų reikšti sapnas, vistiek yra pats sapnuotojas, tik kartais jam reikia šiek tiek pagalbos.

• ► Sveiki,pries puse metu mane pradejo kankinti:baimes,panikos atakos ypac prekybos centruose,metro,autobuse ir visur kur tik yra daugiau zmoniu.Bijau vesti vaikus i mokykla ir parsivesti,nes pastoviai BIJAU,kad man kas nenutiktu,nes kas tuomet pasirupins mano vaikais ir t.t (mes gyvenam Londone)noriu gyventi normalu gyvenima,noriu ramia sirdimi vesti vaikus i mokykla eiti su jeis i parka,baseina nuvaziuoti i zooparka.Taciau negaliu.Ir zinau,kad su savo baimes atakom kankinu netik save bet ir savo seimos narius.Pati kartais nesuprantu kas su manimi darosi.Labai pavargau nuo viso sito.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Panikos atakos ir padidinta baimė išties gali labai smarkiai neigiamai įtakoti ne tik asmeninę savijautą, bet ir aplinkinius, bendravimą su jais ir visą kasdienybę, o taip pat ir jos priėmimą. Taip pat panikos atakos gali peraugti į kitus, sunkesnius psichikos sutrikimus. Dažniausiai tokio pobūdžio jausmai kyla dėl pasąmoninių priežasčių ir tik aiškus jų  įvardijimas (išsiaiškinimas) bus pradžia šių simptomų panaikinimui ir pačios problemos sprendimui. Jūsų atveju patarčiau nedelsiant kreiptis pagalbos į specialistą, kadangi šių atakų atsiradimo priežasčių gali būti labai daug, o tai išsiaiškinti pačiam yra labai sudėtinga.

• ► Laba diena, Esu dvyliktoje klasėje, ne karta esu bandžiusi nusižudyti, netgi ne kartą... Baisiausia tai, kad bandymas nusižudyti pasikartojo vėl. Savęs nebevaldau, iš artimųjų pagalbos negaliu tikėtis, nes gyvenu su aukle. Su mama ir seserimis susiskambinu labai retai, kadangi antroji sesuo gyvena su mama Švedijoje, o vyriausioji 250km. nuo manęs. Gimnazijos psichologė man jau padėti niekuo nebegali. Todėl ieškau pagalbos svetur. Norėjau paklausti ar galima būtų atsigulti savo noru į psichiatrinę? Ir kaip tai galima būtų padaryti? Mirti nebijau, bijau palikti mamą vieną....

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Inga Šulcienė: Manau, kad Jums tikrai reikalinga specialistų pagalba, kuri padėtų Jums įveikti kilusius sunkumus. Kai išgyvenama psichologinė krizė, gali atrodyti, kad gyventi neverta ir nėra jokio sprendimo, palengvinančio Jūsų kančią. Tačiau sulaukus adekvačios pagalbos palaipsniui atsiranda suvokimas, kad išeitį tikrai galima rasti, todėl siūlyčiau Jums kaip galima greičiau kreiptis į psichologą. Jei galvojate apie galimybę atsigulti į psichiatrinę ligoninę ir gyvenate Vilniuje, tuomet siūlyčiau kreiptis į Vaiko raidos centre esantį Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrių, Vytauto g. 15, Vilnius Tel. (8 – 5) 275 75 64. Šis skyrius dirba visą parą, jame yra galimybė būti keletą savaičių. Jei jūsų būsena pablogėtų ir kiltų savižudybės rizika, galima kviestis greitąją pagalbą. Taip pat galite skambinti į Jaunimo liniją bet kuriuo paros metu tel. 8800 28888.

• ► Laba diena. Noreciau paprasyti Jusu patarimo kaip greiciau pamisti zmogu. Vasara as sutikau vyra, mes praleidom nuostabu menesi kartu, tai buvo beprotiska meile ir trauka, jis buvo pirmas mano vyras visais atzvilgiais, bet deja jis galejo buti Lietuvoje tik menesi, kadangi cia buvo tik darbo reiklais, jis buvo atskrides po menesio i Vilniu aplankyt mane, pasui mes nesimatem 2,5 menesio. Jis kviete persikelti gyventi pas ji i Ispanija ( nors jis lietuvis, lietuvoje nebegyvena jau senai), ir nuo to laiko prasidejo mane abejones, as labai blaskiausi ar vaziuoti man pas ji ar ne, kaip mums klostysis santykiai, o jeigu nepavys, as neteksiu darbo ir panasiai, palaikymo is jo puses aip nebebuvo, nusprest paciai viska mest as kazodel tai nedrisau, dar prisidejo mamos baimes kaip ci jos vienturte isvaziuos. As prasiau draugo dar syki pas mane atvaziuot ir mes vaziuotume kartu, i ka jis atsake, kad turiu visa padaryt pati ir parodyt svo savarankiskuma ( jam nuolat nepatikdavo kad mano mama per daug kisasi i musu reikalus, man vadovauja,) galiausiai as nupirau bilieta i maskva ( jis darbo reiklais daug keliauja) ir tuo metu buvo maskvoje ir atvaziavau pas jis 5 dienom, ir jau tada supratau kad santykiai atsalo, tokios aistros jau nebebuvo, kad sugrazinti ir vel viska sugrazinti as nezinojau, kadangi man 24 metai, dideles santykiu patirties as neturejau, jis vyresnis uz mane 8 metais, ir as nuolat jauciausi netolygi jam (matyt metu ir patirties skirtumas turejo itakos) per ta laika kartu teko isgirsti kad as neesu pakankamai moteriska, nesirupinu savimi,nezinau ko nori vyrai, zodziu, as pradejau ji erzinti savo elgesiu. Grizusi atgal, mes bendravom kazkuri laika, jis buvo grizes po Naujuju metu aplankyt tevu, as del savo kvailo orumo ir paisputimo pas juo snenuvaziavau, jis neatvaziavo pas mane i vilnius, nors as labai tuo tikejausi....prajeo laikas, as supratu, kad man jo labai truksta, ir ieskot kito zmogaus kad pamirst as nebenoriu, as bandziau rayst laiksu, kur atsiprasiau del savo elgesio. nuolatinio blaskomosi, atsiprasiau, sakaiu kad stipriai ji myliu ir noriu viska grazinti, bet deja, jsis tasrase kad jam tai praeitsi ir jis to nebejauciai ir as daugiai nebetraukiu jo fiziskai ir protiskai kaip moteris. As kaip ir suprantu kad viskas baigta, bet mintys, sapnai vis sukasi apie ji, ir nuolatinis kaltes jausmas man neduoda ramybes, as negaliu sau atleist kad nenuzvaziabu pas ji is karto, kada jis mane kviete, galbut dabar buciau kartu su juo ir buciau laimingiausia pasaulyje, o dabr likau viena, su sudauzyta sirdimi ir nezinanti kaip gyvent toliau. Prasau, jeigu glaite, padekite man. Aciu. Juliana.

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Paleisti kitą ir atleisti padarytas skriaudas yra sunkiausia užduotis bandant atversti naują gyvenimo lapą. Didžiausia kliūtimi tampa mūsų pačių susikurtos iliuzijos apie bendrą ateitį. Suplanuota graži ateitis tiek vilioja, kad atsisakyti jos tampa didžiausiu iššūkiu, ir tokiu būdu įsitraukiame į derybas su likimu, Dievu, savimi ir mylimuoju. Mintyse kuriame įvairius scenarijus, kas būtų, jeigu būtų... O taip tik giliname žaizdas ir prisirišame prie mintyse matomo, tokio mielo ir laukiamo, regis per nago juodymą pasiekiamo rezultato. Atsiriboti nuo to vieniems sekasi lengviau, kitiems sunkiau, priklausomai nuo iliuzijų mąsto, charakterio stiprybės ir kitų asmenybės bruožų. Pati sau padėti galėtumėte pasistengus realiau pažvelgti į buvusius santykius, į faktus, liudijusius priešingai, negu buvote prisvajojusi. Kaip pavyzdį iš Jūsų laiško galima panaudoti Jūsų kaltės jausmą. Kuo būtent kalta jūs jaučiatės – tuo, kad kai Jums reikėjo palaikymo ir padrąsinimo („...prasidėjo mano abejonės, aš labai blaškiausi ar važiuoti man pas jį ar ne...“), jautėtės vieniša („...palaikymo iš jo pusės kaip nebebuvo...“)? Galbūt visgi ne visai realiai, blaiviai vertinate buvusį draugą? Jūsų pasakojime yra ne mažai „bet“ ir „gal“, kuriuos pati sau turėtumėte išsiaiškinti. Nepamirškite ir to, jog netekus žmogaus ir jam nebūnant šalia, mes linkę prisiminti tik gražiausius momentus iš praleisto kartu laiko, o visi nepasitenkinimai ir nesutapimai stebuklingai išgaruoja, palikdami tik padidintą gailestį netekus „tokio nuostabaus“ žmogaus. Be abejo, tai gali būti tik pirminė priežastis,o išsamesniam atsakymui reikėtų individualaus pokalbio.

• ► sveiki, gyvenu airijoje.su partneriu(airis) esame jau 4 metai, turime dukra 3 metu. santykiais esu patenkinta, isskyrus musu lytini gyvenima. tai buna labai retai, visiskai neaistringai ir jei as svelnaii bandau pasakyti, ko as noriu, jis labai isiszeidzia. man 25, jam 39. ka reiketu keisti, kad tai pasikeistu? siaip jis labai geras vyras, padeda namie, geras tetis. as visada turiu prasyti, kad jis mane pamyletu, ir tai daveda iki barniu. bandziau ne karta su juo apie tai kalbetis, bet jis keicia tema. jis prisipazista, kad tai myletis mums reiktu dazniau, bet kai viskas linksta link to, atsiranda begale priezasciu, del ko tai neivyksta. isbandziau masazus, sexy apatinius, zvakiu sviesas, vakarienes, bet jam atrodo svarbiau paziuret futbolo rungtynes ar paskaityt laikrascius.. arba jam skauda skrandi, ar galva, ar negali kvepuot, arba pavarges...visada kas nors...esu jauna, grazi moteris ir noriu daugiau myletis nei karta i pusmeti. patarkit, gal yra kokiu budu ar priemoniu, kaip tai pakeist. aciu uz jusu atsakyma

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: Seksualinis ryšys tarp partnerių yra viena iš svarbiausių tarpusavio santykių sričių. Taip pat seksualinis pasitenkinimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Jo nepatenkinimas laikui bėgant gali privesti prie kitokių, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių, neigiamų asmenybės pasekmių. Iš Jūsų pasakojimo supratau, kad vyras yra užsisklendęs ir nelinkęs apie tai kalbėti. Be abejo Jūs galite griebtis įvairių moteriškų gudrybių, tačiau, įtariu, kad problema yra kitur, galbūt Jūsų vyro fiziologijoje. Šio tipo problemų vyrai nelinkę nagrinėti, tuo labiau jas garsiai pripažinti - tokias problemas spręsti turėtų pats vyras su kito specialisto pagalba. Jūs galite tik palaikyti ir nukreipti vyrą, suteikti paramą ir supratingumą. Tik darykite tai labai atsargiai ir apgalvotai, be didesnio spaudimo, priešingu atveju - problema gali dar labiau įsišaknyti ir gilėti, o vyras nutolti ir atsiriboti nuo Jūsų. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Norėčiau dvigubai sumažinti jau beveik metus vartojamų antidepresantų kiekį. Kaip greitai ir kokiu tikslumu tikslinga sumažinti juos nuo 10 iki 5 mg/dieną?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichiatras psichoterapeutas Edgaras Dlugauskas: Mažinti antidepresantų dozę galima tik su specialisto (psichiatro) priežiūra. Savarankiškas mažinimas gali recidyvuoti ligą (depresijos atkrytis) ir/ar iššaukti antidepresantų nutraukimo sindromą. Taip pat neaišku, apie kokį konkretų antidepresantą kalbama. “InVito” įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► vyras visą gyvenimą gėrė. kol auginau vaikus visaip taiksčiausi ir kentėjau be meilės ir užuojautos. Mėginau jam daug kartų padėti - atsisakė.Siūliau viskokeriopą pagalbą, kad tik negertų... sako noriu gyventi, bet nesigydysiu ir vistiek geria.Pažada negert, bet veltui. jaučiuosi vieniša, žadu skirtis, nes be meilės ir supratimo blogėja sveikata ir nejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Norėčiau paklausti, jei išsiskirsiu ar nesugadinsiu savo gyvenimo karmos, nes man tai labai svarbu, ar aš toliau turiu kentėti vyro girtavimus ir melagystes ir nešti man skirtą kryžių. Mintis kužda kad aš šito nenusipelniau ir galiu būti laiminga su kitu vyru. Nebežinau ką daryt?

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė: karma, likimas, lemtis ir panašūs dalykai yra labiau filosofinis, ne psichologinis klausimas. Tačiau noras išsivaduoti iš „užburto“ rato ir pagaliau leisti sau džiaugtis gyvenimu yra labai žmogiškas ir sveikintinas dalykas. Tam, kad vėliau nesigailėtumėte priimto sprendimo, jis turi būti rimtai ir atsakingai apsvarstytas. Pačios skyrybos nėra visai paprastas ir lengvas procesas. Svarbu į tai nežiūrėti kaip į panacėją nuo visų Jūsų gyvenimo problemų. Akivaizdžiai susidūrus su sprendimo pasekmėmis gali iškilti įvairūs, ankščiau buvę užgniaužti jausmai. Psichologiškai skyrybos prilyginamos netekčiai ir žmogus pereina panašias netekties stadijas. Todėl, esant menkiausiai abejonei priimant bet kokį lemtingą sprendimą, patartina apmąstyti visas įmanomas galimybes, tam, kad ateityje netektų grįžti į apgailestavimų ir abejonių pinkles. Jūsų atveju, manyčiau būtų naudinga išsiaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl taip ilgai kentėjote ir apskritai, kodėl susiejote gyvenimą su jums dabar nebetinkančiu žmogumi. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Norėciau paklausti, per kokia menulio faze zmogaus pasamones galia buna stipraiusia .Aciu

  • Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė: Nuo neatmenamų laikų pastebėta, kad žmogaus emocijos, kurių didesnė dalis yra būtent pasąmonėje, stipriausiai pasireiškia per pilnatį. Bet taip nutinka ne visiems žmonėms. Labiausiai į mėnulio fazes reaguoja itin jautrūs žmonės, psichiniai ligoniai ir žmonės, kurie įsiteigia, kad per pilnatį taip turi būti. InVito įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

• ► Sveiki. Kartais atrodo, kad neturiu dėl ko gyventi. Tiesa pasakius, taip atrodo pastaruosius 7mėnesius. Atrodo nėra žmogaus kuriam rūpėčiau, kuris mane mylėtų, ir kuriam manęs trūktų, kuris nuoširdžiai manęs pasigestų , jei dingčiau.. Turiu draugų. Nedaug, nes draugų daug nebūna, būna, geriausiu atveju, daug pažįstamų, su kuriais smagu leisti laiką. Bet net tie draugai.. Kartais atrodo, kad jų nėra, atrodo, kad aš tik sakau, kad yra.. Turiu šeima, kurioje nesijaučiu reikalinga.. Galbūt būtent dėl to, kad reikalinga savo šeimai ir nesu? Tėvai, brolis-žmonės, kurie priklausomai nuo savo nuotaikos gali kartoti, kad mane myli, o patyrę nesekmę, išvadinti visokiais žodžiais, kurie sminga giliai į širdį. Būtent tai paskutiniu metu ir vyksta. Nesvarbu kas būtų, šeimoje mane engia, ir taip diena iš dienos.. Gal tai ir yra priežastis kodėl negaliu pakęsti savaitgalių, nes neatsimenu kada paskutinį kartą nebuvau privesta iki ašarų? Baisiausia būna vakarais, kai viskas susideda į vieną, kai peržvelgdama visas nesekmes, nerandu nei vienos priežasties, kodėl turėčiau jaustis laiminga. Nėra vietos kur jausčiaus saugi, kur žinočiau, kad esu laukiama.. Nepanašu, kad ateity kas nors keisis-kartais, kai jau atrodo, kad viskas praėjo, nesekmės ima, ir vėl mane pargriauna. o man taip sunku atsistoti, kartais net nežinau ar verta stotis, nes žinau, vistiek suklupsiu. Nebežinau ką daryti, kaip gyventi, ką keisti. Kartais taip noris dingti, pasislėpti nuo visų ir būti vienai.. Man net keista matyti laimingus žmonių veidus, šypsenas juose, nes atsimenu kai ir aš buvau tokia pati laiminga, kaip jie, niekad nepaliaujanti šypsotis.. o jei kalbant apie meilę, tai tris metus myliu vieną žmogų.. Suprasdama, kad jis nejaučia to paties, jį paleidau, ir dabar, po tų trijų metų man šiek tiek lengviau. Žinoma,skauda jį matant mokykloje, bet iš tiesų, būtų keista jei neskaudėtų. Aš nežinau ką reiškia, kai neskauda. Pripratau prie skausmo. Mano gyvenimas pastaruoju metu stovi vietoje, viskas tik blogėja, kad ir kaip stengčiaus guventi be klaidų, vistiek klystu. Nebežinau ką daryti, kad viskas pasikeistų. Nebežinau išvis, ar įmanoma tai pakeisti. Baigiu nuleisti rankas, ir liautis su tuo kovojusi.. Manau, nesu silpna, bet iš mano,kadaise gausios, stiprybės nieko nebeliko. Bijau, kad trūksta nedaug, kad galutinai palūsčiau.

  •   Sveiki, į Jūsų klausimą atsako psichologas Mykolas Valainis: Jūsų laiške girdėti daug skausmo, širdgėlos ir vienatvės. Nesunku įsivaizduoti, koks nykus ir tuščias kartais gali atrodyti aplinkinis pasaulis, kai nėra arti žmogaus, su kuriuo galima būtų pasidalinti viskuo: ir džiaugsmu, ir skausmu, ir gera nuotaika, ir liūdesiu. Vienatvė visada skaudžiai gelia, ypač tada, kai jauti, jog viskas galėjo būti kitaip, kad galbūt jūsų santykiai su tuo vaikinu, kurį paleidote, galėjo būti kitokie, ir ta šypsena galėjo išlikti, o gyvenimas - netapti toks niūrus ir nesvetingas. Kad ir kaip bebūtų, norisi pasakyti, kad net ir iš nepakeliamų situacijų yra išeičių, kurios mus praturtina kaip asmenybes. Ne veltui sakoma, kad kiniečių kalboje žodis „krizė“ turi dvi reikšmes: grėsmė ir galimybė. Jūsų atveju – tai grėsmė palūžti, bet kartu ir galimybė atrasti savęs daugiau, pažadinti vidinį potencialą, tapti brandesniam. Neleiskite tam skausmui ir liūdesiui savęs nugalėti. Neabejoju, kad yra žmonių kuriems jūs rūpite, ir kuriems ne vis vien. Apie jausmus reikia kalbėti, nes kai jie lieka tik viduje, tuomet vis stiprėja, vis labiau graužia širdį. Nepasiduokite. ,,InVito" įspėja, kad čia pateikiami specialistų atsakymai yra rekomendacinio pobūdžio ir išsamesnei problemos analizei reiktų konsultuotis tiesiogiai. 

Artimiausi renginiai

• © 2012 invito.lt visos teisės saugomos

• Sukurta E-DIT studijoje